Arcana Coelestia #4267
4267. 'And he commanded the first, saying, When Esau my brother meets you and asks you, saying, To whom do you belong; and where are you going; and whose are these in front of you? then you shall say, They belong to your servant Jacob; it is a gift sent to my lord Esau; and behold, he also is behind us' means submission. This likewise is clear from the internal sense of individual words, from which this general meaning emerges. Submission and what goes with submission is clearly the meaning, for Jacob commanded his servants to call his brother 'lord' and himself 'servant', and to say that the gift was being sent as if to a lord from his servant. It has been shown many times that in relation to each other good is 'lord' and truth 'servant', and also that they are nevertheless called 'brothers'. They are called 'brothers' because when good and truth have been joined together, good manifests itself within truth as in an image, and after that they act conjointly to bring about the effect. But good is called 'lord' and truth 'servant' before they have been joined together, the more so when there is argument over which one has priority over the other.
Rūta 2
1
Noomės giminaitis iš vyro pusės buvo Boozas, pasiturintis vyras iš Elimelecho giminės.
2
Moabitė
ūta tarė Noomei: “Leisk man eiti į lauką varpų rinkti, kur man leis”. Noomė sakė: “Eik, mano dukra”.
3
Nuėjusi ji rinko varpas paskui pjovėjus. Jai pasitaikė rinkti lauke, kuris priklausė Boozui iš Elimelecho giminės.
4
Kaip tik tuo metu Boozas atėjo iš Betliejaus ir pasveikino pjovėjus: “Viešpats su jumis”. Tie jam atsakė: “Telaimina tave Viešpats”.
5
Tada Boozas paklausė pjovėjų prižiūrėtoją: “Kas šita moteris?”
6
Prižiūrėtojas atsakė: “Ji yra moabitė, atvykusi su Noome iš Moabo krašto.
7
Ji prašė: ‘Leisk man rinkti paskui pjovėjus nukritusias varpas’. Ji atėjo ir buvo čia nuo ryto iki dabar, tik trumpam buvo parėjusi į namus”.
8
Boozas tarė
ūtai: “Klausyk, mano dukra! Neik rinkti į kitą lauką ir nesitrauk iš čia, bet pasilik prie mano moterų.
9
Sek paskui pjovėjus. Aš įsakiau jaunuoliams tavęs neliesti. Ištroškusi eik prie ąsočių ir gerk tai, ką pjovėjai geria”.
10
Ji puolė veidu į žemę ir, nusilenkusi iki žemės, klausė: “Kodėl tu man toks malonus ir atkreipei dėmesį į mane, nors esu svetimšalė?”
11
Boozas atsakė jai: “Man viską papasakojo, kaip tu, tavo vyrui mirus, elgeisi su anyta ir kaip palikusi tėvą, motiną ir gimtąją šalį, atvykai į tautą, kurios anksčiau nepažinai.
12
Teatlygina tau Viešpats už tai, ką padarei, ir teduoda tau pilną užmokestį Viešpats, Izraelio Dievas, po kurio sparnais atėjai prisiglausti”.
13
Ji atsakė: “Mano viešpatie, kad tik rasčiau malonę tavo akyse. Tu paguodei mane, draugiškai kreipdamasis į savo tarnaitę, nors neprilygstu tavo tarnaitėms”.
14
Valgant Boozas jai tarė: “Ateik čia, valgyk duonos ir padažyk savo kąsnį vyne”. Ji atsisėdo šalia pjovėjų, o jis padavė jai paskrudintų grūdų. Ji pavalgė, o kas liko, pasilaikė.
15
Kai ji kėlėsi rinkti, Boozas įsakė savo tarnams: “Leiskite jai rinkti tarp pėdų ir nepriekaištaukite.
16
Iš pėdų tyčiomis ištraukite ir palikite jai, kad galėtų rinkti; nedrauskite jai”.
17
Ji rinko iki vakaro. Surinktas varpas iškūlė ir buvo arti efos miežių.
18
Parėjusi į miestą, ji parodė savo anytai, kiek pririnko. Be to, padavė jai likusį maistą, kurį buvo pasilaikiusi.
19
Anyta jos paklausė: “Kur tu šiandien rinkai? Tebūna palaimintas tas, kuris atkreipė dėmesį į tave!” Ji papasakojo savo anytai, pas ką dirbo, ir pasakė, kad to vyro vardas Boozas.
20
Noomė tarė savo marčiai: “Viešpats telaimina jį, nes jis išliko malonus gyviems ir mirusiems. Be to, tas vyras yra iš mūsų giminės, vienas iš artimiausių mūsų giminaičių”.
21
ūta sakė: “Jis man patarė laikytis prie jo pjovėjų iki pjūties galo”.
22
Ir Noomė tarė savo marčiai
ūtai: “Gerai, mano dukra, kad eini su jo tarnaitėmis. Kitame lauke tave galėtų įžeisti”.
23
Ji laikėsi prie Boozo tarnaičių rinkdama varpas, kol pasibaigė miežių ir kviečių pjūtis, ir gyveno su savo anyta.
