1
Ašžmogus, patyręs vargą nuo Jo rūstybės lazdos.
2
Jis atvedė mane į tamsybę, o ne į šviesą.
3
Jis laiko ištiesęs savo ranką prieš mane visą dieną.
4
Jis pasendino mano kūną ir odą, sulaužė kaulus.
5
Jis apsupo mane kartybe ir vargu,
6
perkėlė į tamsą kaip mirusį.
7
Jis uždarė man duris ir apkalė mane sunkiomis grandinėmis.
8
Aš šaukiu ir meldžiuosi, bet Jis neatsako į mano maldą.
9
Jis užtvėrė mano kelius tašytais akmenimis ir mano takus iškraipė.
10
Jis tykojo manęs kaip lokys, kaip liūtas lindynėje.
11
Jis mane paklaidino, sudraskė ir paliko vienišą.
12
Įtempęs lanką, Jis pastatė mane taikiniu
13
ir pervėrė mano širdį strėlėmis.
14
Aš tapau pajuoka visai savo tautai, apie mane jie dainuoja per dieną.
15
Jis pasotino mane kartybėmis ir girdė metėlėmis.
16
Jis išlaužė mano dantis į žvyrą, užpylė mane pelenais.
17
Neturiu ramybės ir nežinau, kas yra gerovė.
18
Aš tariau: “Mano stiprybė ir viltis Viešpatyje pražuvo”.
19
Atsimink mano vargą, kartybę, metėlę ir tulžį.
20
Mano siela nuolat tai atsimena ir yra pažeminta manyje.
21
Nors aš viso to neužmirštu, visgi dar turiu vilties.
22
Viešpaties malonė nepranyko, Jo gailestingumas dar nepasibaigė.
23
Tai atsinaujina kas rytą, ir didelė yra Jo ištikimybė.
24
Viešpats yra mano dalis, todėl vilsiuosi Juo.
25
Viešpats yra geras Jo laukiantiems ir ieškantiems.
26
Gera yra turėti viltį ir kantriai laukti Viešpaties išgelbėjimo,
27
gera žmogui nešti jungą nuo pat jaunystės.
28
Jis sėdi atsiskyręs ir tyli, nes tai Viešpaties uždėta našta.
29
Jis paliečia dulkes savo burna: “Galbūt dar yra vilties”.
30
Jis atsuka skruostą jį mušančiam, sotinasi panieka,
31
nes Viešpats neatstumia amžiams.
32
Jis siunčia sielvartą, bet vėl pasigaili dėl savo malonės gausos.
33
Jis nenori varginti žmonių ir sukelti jiems sielvarto.
34
Kai mindžioja kojomis belaisvius,
35
kai Aukščiausiojo akivaizdoje pamina žmogaus teises,
36
kai iškraipo žmogaus bylą, Viešpats tam nepritaria.
37
Kas gali sakyti, kad įvyksta ir tai, ko Viešpats neįsako?
38
Ar ne iš Aukščiausiojo burnos ateina, kas gera ir kas pikta?
39
Kodėl žmogus skundžiasi, baudžiamas dėl savo nuodėmių?
40
Patikrinkime savo kelius ir grįžkime prie Viešpaties.
41
Kelkime savo širdis ir rankas į Dievą danguose.
42
Mes nusikaltome ir maištavome, ir Tu mums neatleidai.
43
Tu apsisiautei rūstybe ir persekiojai mus, Tu žudei mus nesigailėdamas.
44
Tu apsigaubei debesiu taip, kad maldos nepasiektų Tavęs.
45
Tu padarei mus sąšlavomis ir atmatomis tarp tautų.
46
Mūsų priešai atvėrė savo burnas prieš mus.
47
Baimė ir žabangai užgriuvo mus, griovimas ir sunaikinimas.
48
Mano akys pasruvo ašaromis dėl tautos sunaikinimo.
49
Mano ašaros plūs nesulaikomai, be perstojo,
50
kol Viešpats pažvelgs iš dangaus į mus.
51
Aš liūdžiu dėl savo miesto dukterų.
52
Priešai pagavo mane kaip paukštį be priežasties,
53
įmetė mane gyvą į duobę, mėtė akmenimis.
54
Vanduo pakilo iki mano galvos; maniau, esu žuvęs.
55
Viešpatie, iš duobės gilybės šaukiausi Tavęs.
56
Tu išgirdai mano balsą. Nenukreipk savo ausies nuo mano šauksmo.
57
Tu priartėjai, kai šaukiausi Tavo pagalbos, ir tarei: “Nebijok”.
58
Viešpatie, Tu atėjai man į pagalbą ir išgelbėjai mano gyvybę.
59
Viešpatie, Tu matei man daromą skriaudą, išspręsk mano bylą.
60
Tu matei jų įniršį ir visus jų sumanymus prieš mane;
61
Tu girdėjai jų patyčias ir visus jų sumanymus prieš mane.
62
Mano priešininkų lūpos visą laiką planuoja pikta prieš mane.
63
Ar jie sėdi, ar keliasi, aš esu jų daina.
64
Viešpatie, atlygink jiems pagal jų darbus.
65
Suteik jų širdims skausmo. Prakeikimas tekrinta ant jų.
66
Viešpatie, persekiok juos ir nušluok nuo žemės paviršiaus.
