The Bible

 

Joelis 2

Study

   

1 Trimituokite Sione, skelbkite pavojų mano šventajame kalne. Tedreba krašto gyventojai, nes ateina Viešpaties diena, nes ji arti.

2 Tamsi, niūri ir debesuota diena. Kaip ryto migla apgaubia kalnų viršūnes, taip galinga ir didelė tauta ateina. Tokios nebuvo iki šiol ir nebebus per kartų kartas.

3 Jų priekyje­visa ryjanti ugnis, užpakalyje­siaučianti liepsna. Kraštas prieš juos kaip Edeno sodas, jiems praėjus­tuščia dykuma; niekas neišsigelbės nuo jų.

4 Jie atrodo kaip žirgai ir puls kaip kariuomenės raiteliai.

5 Jų garsas lyg kovos vežimų, riedančių kalnų viršūnėmis, kaip ūžimas liepsnos, ryjančios ražienas, kaip kariuomenės, kuri išsirikiavusi kovai.

6 Prieš juos drebės tautos, visų veidai pabals.

7 Jie bėgs kaip karžygiai, lips sienomis kaip kariai; kiekvienas eis savo keliu, nesuardydamas gretų.

8 Jie nesistumdys, bet eis kiekvienas savo taku. Jie kris ant kardo, bet nesusižeis.

9 Jie lakstys po miestą, bėgs sienomis, lips į namus, lįs pro langus kaip vagys.

10 Prieš juos drebės žemė ir svyruos dangus, saulė ir mėnulis aptems, žvaigždės nebespindės.

11 Viešpats pakels balsą priešais savo kariuomenę. Jo pulkai yra labai gausūs, ir stiprus tas, kuris vykdo Jo žodį. Viešpaties diena yra didi ir labai baisi, kas galės ją iškęsti?

12 “Todėl dabar,­sako Viešpats,­ gręžkitės į mane visa širdimi, pasninkaudami, verkdami ir dejuodami”.

13 Persiplėškite savo širdis, ne rūbus! Gręžkitės į Viešpatį, savo Dievą, nes Jis yra maloningas ir gailestingas, lėtas pykti ir didžiai geras bei susilaikantis nuo bausmės.

14 Kas žino, gal Jis sugrįš, pasigailės ir paliks palaiminimą­duonos auką ir geriamąją auką Viešpačiui, jūsų Dievui?

15 Trimituokite Sione, paskelbkite pasninką, sušaukite iškilmingą susirinkimą,

16 sukvieskite tautą ir vyresniuosius, atgabenkite vaikus ir žindomus kūdikius. Jaunavedžiai teišeina iš savo kambarių.

17 Tarp prieangio ir aukuro tegul rauda kunigai, Viešpaties tarnai, sakydami: “Viešpatie, pasigailėk savo tautos, neatiduok savo paveldo pagonių paniekai ir pajuokai! Kodėl tautos turėtų sakyti: ‘Kur yra jų Dievas’?”

18 Tada Viešpatį apims pavydas dėl savo krašto ir Jis pasigailės savo tautos.

19 Viešpats atsakys ir tars savo tautai: “Štai Aš duosiu jums javų, vyno ir aliejaus, ir jūs būsite sotūs; Aš nebeleisiu tautoms jūsų niekinti.

20 Atėjusį iš šiaurės pašalinsiu toli nuo jūsų ir nusviesiu jį į tuščią dykumą, jo veidas bus į ytų jūrą ir užpakalinė dalis­į Vakarų jūrą. Nuo jo smarvė pakils ir bjaurus kvapas, nes jis baisių dalykų padarė”.

21 Nebijok, žeme, džiaukis ir džiūgauk, nes Viešpats padarys didelių dalykų.

22 Laukiniai žvėrys, nebijokite! Ganyklos vėl žaliuoja, medžiai neša vaisių, figmedis ir vynmedis duoda derlių.

23 Siono vaikai, džiaukitės Viešpačiu, savo Dievu. Jis ištikimai duodavo jums ankstyvą lietų ir Jis siųs jums lietų, ankstyvąjį ir vėlyvąjį lietų, kaip ir anksčiau.

24 Klojimai bus pilni javų ir statinės sklidinos vyno ir aliejaus.

25 “Aš atlyginsiu jums už metus, kuriuos sunaikino vikšrai, skėriai, vabalai ir amaras­mano didžioji kariuomenė, kurią siunčiau prieš jus.

26 Jūs gausiai valgysite ir būsite sotūs, ir girsite Viešpaties, savo Dievo, vardą, kuris padarė jums nuostabių dalykų. Mano tauta nebus sugėdinta per amžius.

27 Jūs žinosite, kad Aš esu Izraelyje, Aš, Viešpats, jūsų Dievas, ir nėra kito. Mano tauta nebus sugėdinta per amžius.

28 Po to Aš išliesiu savo dvasios ant kiekvieno kūno. Jūsų sūnūs ir dukterys pranašaus, seniai sapnuos sapnus ir jaunuoliai matys regėjimus.

29 Taip pat ant vergų ir vergių tomis dienomis išliesiu savo dvasios.

30 Aš danguje ir žemėje parodysiu stebuklų­kraujo, ugnies bei rūkstančių dūmų.

31 Saulė pavirs tamsa ir mėnulis­ krauju, prieš ateinant didingai ir baisiai Viešpaties dienai.

32 Tada kiekvienas, kuris šauksis Viešpaties vardo, bus išgelbėtas. Siono kalne ir Jeruzalėje bus išgelbėjimas, kaip Viešpats sakė, likučiui, kurį Jis pašauks”.

   

The Bible

 

Nahumas 3:2

Study

       

2 Botagų pliaukšėjimas ir ratų bildesys! Šuoliais lekia žirgai, darda kovos vežimai!

From Swedenborg's Works

 

Arcana Coelestia #597

Study this Passage

  
/ 10837  
  

597. 'Noah' means a new Church, which must be called the Ancient Church to distinguish between the Most Ancient Church before the Flood and the Church that followed it. The states of those two Churches were entirely different. The state of the Most Ancient Church was one in which people had from the Lord a perception of good and of truth deriving from it, while that of the Ancient Church, or Noah, came to be one in which it had a conscience concerning good and truth. The nature of the difference between having perception and having conscience is what determined the difference in state between the Most Ancient Church and the Ancient.

[2] Perception is not the same as conscience. Celestial people have perception, spiritual people conscience. The Most Ancient Church was celestial whereas the Ancient was spiritual. The Most Ancient Church possessed immediate revelation through direct contact with spirits and angels, and also through visions and dreams from the Lord. These experiences enabled them to know in a general way what good and truth were, and once they knew them in this general way their general or so to speak primary matters of knowledge were confirmed by means of countless details acquired through perceptions. These countless details constituted the particular and the individual aspects of the general knowledge to which they had reference. In this manner general or so to speak primary knowledge was being corroborated day by day. If anything was not in keeping with general matters of knowledge they perceived that it was not; and if anything was in keeping they perceived that it was. Such is also the state of celestial angels.

[3] The general, so to speak primary, matters of knowledge of the Most Ancient Church were celestial and eternal truths: for example, that the Lord governs the whole universe; that the Lord is the source of all good and truth; that the Lord is the source of all life; that man's proprium was nothing but evil, and in itself something dead; in addition to other general truths such as these. And they received from the Lord a perception of countless considerations confirming and harmonizing with these truths. For those people love was the chief thing of faith, and through love they were allowed by the Lord to perceive anything that was a matter of faith. Consequently faith to them was love, as stated already. The Ancient Church however became entirely different. That difference will in the Lord's Divine mercy be discussed later on.

  
/ 10837  
  

Thanks to the Swedenborg Society for the permission to use this translation.