¹ Trimituokite Sione, skelbkite pavojų mano šventajame kalne. Tedreba krašto gyventojai, nes ateina Viešpaties diena, nes ji arti.

² Tamsi, niūri ir debesuota diena. Kaip ryto migla apgaubia kalnų viršūnes, taip galinga ir didelė tauta ateina. Tokios nebuvo iki šiol ir nebebus per kartų kartas.

³ Jų priekyje­visa ryjanti ugnis, užpakalyje­siaučianti liepsna. Kraštas prieš juos kaip Edeno sodas, jiems praėjus­tuščia dykuma; niekas neišsigelbės nuo jų.

⁴ Jie atrodo kaip žirgai ir puls kaip kariuomenės raiteliai.

⁵ Jų garsas lyg kovos vežimų, riedančių kalnų viršūnėmis, kaip ūžimas liepsnos, ryjančios ražienas, kaip kariuomenės, kuri išsirikiavusi kovai.

⁶ Prieš juos drebės tautos, visų veidai pabals.

⁷ Jie bėgs kaip karžygiai, lips sienomis kaip kariai; kiekvienas eis savo keliu, nesuardydamas gretų.

⁸ Jie nesistumdys, bet eis kiekvienas savo taku. Jie kris ant kardo, bet nesusižeis.

⁹ Jie lakstys po miestą, bėgs sienomis, lips į namus, lįs pro langus kaip vagys.

¹⁰ Prieš juos drebės žemė ir svyruos dangus, saulė ir mėnulis aptems, žvaigždės nebespindės.

¹¹ Viešpats pakels balsą priešais savo kariuomenę. Jo pulkai yra labai gausūs, ir stiprus tas, kuris vykdo Jo žodį. Viešpaties diena yra didi ir labai baisi, kas galės ją iškęsti?

¹² “Todėl dabar,­sako Viešpats,­ gręžkitės į mane visa širdimi, pasninkaudami, verkdami ir dejuodami”.

¹³ Persiplėškite savo širdis, ne rūbus! Gręžkitės į Viešpatį, savo Dievą, nes Jis yra maloningas ir gailestingas, lėtas pykti ir didžiai geras bei susilaikantis nuo bausmės.

¹⁴ Kas žino, gal Jis sugrįš, pasigailės ir paliks palaiminimą­duonos auką ir geriamąją auką Viešpačiui, jūsų Dievui?

¹⁵ Trimituokite Sione, paskelbkite pasninką, sušaukite iškilmingą susirinkimą,

¹⁶ sukvieskite tautą ir vyresniuosius, atgabenkite vaikus ir žindomus kūdikius. Jaunavedžiai teišeina iš savo kambarių.

¹⁷ Tarp prieangio ir aukuro tegul rauda kunigai, Viešpaties tarnai, sakydami: “Viešpatie, pasigailėk savo tautos, neatiduok savo paveldo pagonių paniekai ir pajuokai! Kodėl tautos turėtų sakyti: ‘Kur yra jų Dievas’?”

¹⁸ Tada Viešpatį apims pavydas dėl savo krašto ir Jis pasigailės savo tautos.

¹⁹ Viešpats atsakys ir tars savo tautai: “Štai Aš duosiu jums javų, vyno ir aliejaus, ir jūs būsite sotūs; Aš nebeleisiu tautoms jūsų niekinti.

²⁰ Atėjusį iš šiaurės pašalinsiu toli nuo jūsų ir nusviesiu jį į tuščią dykumą, jo veidas bus į ytų jūrą ir užpakalinė dalis­į Vakarų jūrą. Nuo jo smarvė pakils ir bjaurus kvapas, nes jis baisių dalykų padarė”.

²¹ Nebijok, žeme, džiaukis ir džiūgauk, nes Viešpats padarys didelių dalykų.

²² Laukiniai žvėrys, nebijokite! Ganyklos vėl žaliuoja, medžiai neša vaisių, figmedis ir vynmedis duoda derlių.

²³ Siono vaikai, džiaukitės Viešpačiu, savo Dievu. Jis ištikimai duodavo jums ankstyvą lietų ir Jis siųs jums lietų, ankstyvąjį ir vėlyvąjį lietų, kaip ir anksčiau.

²⁴ Klojimai bus pilni javų ir statinės sklidinos vyno ir aliejaus.

²⁵ “Aš atlyginsiu jums už metus, kuriuos sunaikino vikšrai, skėriai, vabalai ir amaras­mano didžioji kariuomenė, kurią siunčiau prieš jus.

²⁶ Jūs gausiai valgysite ir būsite sotūs, ir girsite Viešpaties, savo Dievo, vardą, kuris padarė jums nuostabių dalykų. Mano tauta nebus sugėdinta per amžius.

²⁷ Jūs žinosite, kad Aš esu Izraelyje, Aš, Viešpats, jūsų Dievas, ir nėra kito. Mano tauta nebus sugėdinta per amžius.

²⁸ Po to Aš išliesiu savo dvasios ant kiekvieno kūno. Jūsų sūnūs ir dukterys pranašaus, seniai sapnuos sapnus ir jaunuoliai matys regėjimus.

²⁹ Taip pat ant vergų ir vergių tomis dienomis išliesiu savo dvasios.

³⁰ Aš danguje ir žemėje parodysiu stebuklų­kraujo, ugnies bei rūkstančių dūmų.

³¹ Saulė pavirs tamsa ir mėnulis­ krauju, prieš ateinant didingai ir baisiai Viešpaties dienai.

³² Tada kiekvienas, kuris šauksis Viešpaties vardo, bus išgelbėtas. Siono kalne ir Jeruzalėje bus išgelbėjimas, kaip Viešpats sakė, likučiui, kurį Jis pašauks”.

² Botagų pliaukšėjimas ir ratų bildesys! Šuoliais lekia žirgai, darda kovos vežimai!

¹ Teisėjų valdymo laikais šalyje kilo badas. Vienas vyras iš Judo Betliejaus su žmona ir dviem sūnumis iškeliavo gyventi į Moabo kraštą.

² To vyro vardas buvo Elimelechas, jo žmonos vardas Noomė, o sūnų­Machlonas ir Kiljonas, efratai iš Judo Betliejaus. Jie atvyko į Moabo kraštą ir ten apsigyveno.

³ Noomės vyras Elimelechas mirė ir ji liko su dviem sūnumis.

⁴ Jie vedė žmonas moabites. Viena vardu Orpa, o kita­ ūta. Jie ten išgyveno apie dešimt metų.

⁵ Po to abu sūnūs, Machlonas ir Kiljonas, mirė. Moteris neteko abiejų sūnų ir vyro.

⁶ Ji su savo marčiomis pakilo grįžti į savo kraštą, nes buvo girdėjusi būdama Moabo krašte, kad Viešpats aplankė savo tautą, duodamas jiems duonos.

⁷ Ji išėjo iš ten, kur gyveno kartu su savo marčiomis, ir ėjo į Judą.

⁸ Noomė tarė savo marčioms: “Eikite namo pas savo motinas. Viešpats tebūna malonus jums, kaip jūs buvote mirusiems ir man.

⁹ Viešpats jums tesuteikia poilsį vyro namuose”. Noomė pabučiavo savo marčias, kurios pakėlė balsus ir verkė.

¹⁰ Ir jos sakė: “Mes norime eiti su tavimi pas tavo žmones”.

¹¹ Noomė atsakė: “Grįžkite, mano dukros. Kodėl jūs norite eiti su manimi? Ar manote, kad aš galiu užauginti sūnus, kurie taptų jūsų vyrais?

¹² Grįžkite, mano dukros. Aš juk per sena vedyboms. Jei turėčiau viltį dar šiąnakt ištekėti ir pagimdyti sūnų,

¹³ argi jūs lauktumėte, kol jis užaugs? Argi dėl to susilaikytumėte nuo santuokos? Ne, mano dukros. Man labai skaudu dėl jūsų, bet Viešpaties ranka yra prieš mane”.

¹⁴ Jos pakėlė balsus ir vėl verkė. Orpa atsisveikino su savo anyta, o ūta pasiliko su ja.

¹⁵ Noomė tarė: “Tavo brolienė sugrįžo pas savo tautą ir savo dievus. Grįžk ir tu”.

¹⁶ Tačiau ūta atsakė: “Neversk manęs tave palikti ir sugrįžti. Kur tu eisi, ir aš eisiu; kur tu gyvensi, ir aš gyvensiu. Tavo tauta yra mano tauta ir tavo Dievas­mano Dievas.

¹⁷ Kur tu mirsi, ir aš ten mirsiu ir būsiu palaidota. Tegul Viešpats padaro man tai ir dar daugiau, bet tik mirtis atskirs mane nuo tavęs”.

¹⁸ Noomė matė, kad ūta tvirtai pasiryžusi eiti su ja, ir nustojo atkalbinėti.

¹⁹ Taip jos keliavo, kol atėjo į Betliejų. Joms atėjus į Betliejų, visas miestas sujudo ir klausinėjo: “Ar tai Noomė?”

²⁰ Ji atsakė: “Nevadinkite manęs Noome, vadinkite mane Mara, nes Visagalis labai apkartino mano gyvenimą.

²¹ Išėjau turtinga, o Viešpats parvedė tuščiomis rankomis. Kodėl vadinate mane Noome? Juk Viešpats paliudijo prieš mane, Visagalis mane nubaudė”.

²² Taip grįžo Noomė ir jos marti moabitė ūta iš Moabo krašto. Jos atvyko į Betliejų miežių pjūties pradžioje.