¹ Izraeli, nesidžiauk, nedžiūgauk kaip tautos! Tu paleistuvaudamas palikai savo Dievą, pamėgai užmokestį kiekviename klojime.

² Klojimas ir vynuogių spaustuvas jų nemaitins, ir šviežias vynas jiems nepadės.

³ Jie neliks Viešpaties krašte: Efraimas grįš į Egiptą ir Asirijoje valgys nešvarų maistą.

⁴ Jie neaukos Viešpačiui geriamųjų aukų, ir kitos jų aukos Jam nepatiks. Jų aukos bus kaip gedinčiųjų duona; visi, kurie jų valgys, susiteps, nes jų duona tinka tik pasisotinti, bet į Viešpaties namus ji nepateks.

⁵ Ką jūs darysite iškilmių dienomis ir Viešpaties šventės dieną?

⁶ Kas išliks po sunaikinimo, išeis į Egiptą, Nofe jie bus palaidoti. Jų sidabras apaugs piktžolėmis, ir jų palapinėse augs erškėčiai.

⁷ Priartėjo aplankymo dienos ir atsiskaitymo metas. Izraelis tai žino! Pranašas­kvailys, dvasinis žmogus­beprotis! Tai dėl tavo kalčių daugybės, dėl didelės neapykantos.

⁸ Efraimo sargas yra su mano Dievu. Bet pranašas­žabangai visuose jo keliuose, neapykanta Dievo namuose.

⁹ Žmonės sugedo kaip Gibėjos dienomis. Jis atsimins jų kaltę, baus juos už jų nuodėmes.

¹⁰ Man Izraelis buvo kaip vynuogės dykumoje, jūsų tėvai kaip ankstyvi figmedžio vaisiai. O jie nuėjo pas Baal Peorą, pasišventė gėdai ir tapo pasibjaurėtini kaip ir tie, kuriuos jie pamilo.

¹¹ Efraimo šlovė nuskrido kaip paukštis­nebėra nei nėštumo, nei gimdymo, nei pradėjimo.

¹² Jeigu jie užaugintų vaikus, Aš iš jų atimsiu juos. Vargas jiems, kai nuo jų pasitrauksiu!

¹³ Efraimas mano akyse buvo kaip Tyras, pasodintas geroje vietoje. Tačiau jis atiduos savo vaikus žudikui.

¹⁴ Viešpatie, duok jiems, ką esi numatęs duoti! Duok jiems nevaisingas įsčias ir tuščias krūtis.

¹⁵ Visa jų nedorybė pasirodė Gilgaloje, ten Aš pradėjau jų nebekęsti. Dėl jų piktų darbų pašalinsiu juos iš savo namų, daugiau jų nebemylėsiu, visi jų kunigaikščiai­maištininkai.

¹⁶ Efraimas nubaustas­jų šaknis padžiūvusi, jie nebeneš vaisiaus. Jei ir pagimdytų, nužudysiu jų mylimą įsčių vaisių.

¹⁷ Dievas atmes juos, nes jie neklausė Jo. Jie taps klajūnais tarp tautų.

¹ Now it happened, while the multitude pressed on him and heard the word of God, that he was standing by the lake of Gennesaret.

² He saw two boats standing by the lake, but the fishermen had gone out of them, and were washing their nets.

³ He entered into one of the boats, which was Simon's, and asked him to put out a little from the land. He sat down and taught the multitudes from the boat.

⁴ When he had finished speaking, he said to Simon, "Put out into the deep, and let down your nets for a catch."

⁵ Simon answered him, "Master, we worked all night, and took nothing; but at your word I will let down the net."

⁶ When they had done this, they caught a great multitude of fish, and their net was breaking.

⁷ They beckoned to their partners in the other boat, that they should come and help them. They came, and filled both boats, so that they began to sink.

⁸ But Simon Peter, when he saw it, fell down at Jesus' knees, saying, "Depart from me, for I am a sinful man, Lord."

⁹ For he was amazed, and all who were with him, at the catch of fish which they had caught;