¹ Izraeli, nesidžiauk, nedžiūgauk kaip tautos! Tu paleistuvaudamas palikai savo Dievą, pamėgai užmokestį kiekviename klojime.

² Klojimas ir vynuogių spaustuvas jų nemaitins, ir šviežias vynas jiems nepadės.

³ Jie neliks Viešpaties krašte: Efraimas grįš į Egiptą ir Asirijoje valgys nešvarų maistą.

⁴ Jie neaukos Viešpačiui geriamųjų aukų, ir kitos jų aukos Jam nepatiks. Jų aukos bus kaip gedinčiųjų duona; visi, kurie jų valgys, susiteps, nes jų duona tinka tik pasisotinti, bet į Viešpaties namus ji nepateks.

⁵ Ką jūs darysite iškilmių dienomis ir Viešpaties šventės dieną?

⁶ Kas išliks po sunaikinimo, išeis į Egiptą, Nofe jie bus palaidoti. Jų sidabras apaugs piktžolėmis, ir jų palapinėse augs erškėčiai.

⁷ Priartėjo aplankymo dienos ir atsiskaitymo metas. Izraelis tai žino! Pranašas­kvailys, dvasinis žmogus­beprotis! Tai dėl tavo kalčių daugybės, dėl didelės neapykantos.

⁸ Efraimo sargas yra su mano Dievu. Bet pranašas­žabangai visuose jo keliuose, neapykanta Dievo namuose.

⁹ Žmonės sugedo kaip Gibėjos dienomis. Jis atsimins jų kaltę, baus juos už jų nuodėmes.

¹⁰ Man Izraelis buvo kaip vynuogės dykumoje, jūsų tėvai kaip ankstyvi figmedžio vaisiai. O jie nuėjo pas Baal Peorą, pasišventė gėdai ir tapo pasibjaurėtini kaip ir tie, kuriuos jie pamilo.

¹¹ Efraimo šlovė nuskrido kaip paukštis­nebėra nei nėštumo, nei gimdymo, nei pradėjimo.

¹² Jeigu jie užaugintų vaikus, Aš iš jų atimsiu juos. Vargas jiems, kai nuo jų pasitrauksiu!

¹³ Efraimas mano akyse buvo kaip Tyras, pasodintas geroje vietoje. Tačiau jis atiduos savo vaikus žudikui.

¹⁴ Viešpatie, duok jiems, ką esi numatęs duoti! Duok jiems nevaisingas įsčias ir tuščias krūtis.

¹⁵ Visa jų nedorybė pasirodė Gilgaloje, ten Aš pradėjau jų nebekęsti. Dėl jų piktų darbų pašalinsiu juos iš savo namų, daugiau jų nebemylėsiu, visi jų kunigaikščiai­maištininkai.

¹⁶ Efraimas nubaustas­jų šaknis padžiūvusi, jie nebeneš vaisiaus. Jei ir pagimdytų, nužudysiu jų mylimą įsčių vaisių.

¹⁷ Dievas atmes juos, nes jie neklausė Jo. Jie taps klajūnais tarp tautų.

¹⁶ Jie kreipėsi, bet ne į Aukščiausiąjį, jie kaip netikras ginklas. Jų kunigaikščiai žus nuo kardo dėl jų akiplėšiškumo, Egipto žemė tyčiosis iš jų”.

¹ Klausykis mano tauta mano įstatymo. Išgirsk savo ausimis mano burnos žodžius!

² Atversiu burną palyginimais, atskleisiu senovės laikų paslaptis.

³ Ką girdėjome ir sužinojome, ką mūsų tėvai pasakojo mums,

⁴ neslėpsime nuo jų vaikų, pasakosime būsimai kartai apie Viešpaties šlovę, Jo galybę ir stebuklus, kuriuos Jis padarė.

⁵ Jis davė liudijimą Jokūbe ir išleido įstatymą Izraelyje. Ką Jis įsakė mūsų tėvams, jie turi skelbti savo vaikams,

⁶ kad ir būsimoji karta­ateityje gimsiantieji vaikai­žinotų ir skelbtų savo vaikams,

⁷ kad jie pasitikėtų Dievu, nepamirštų Dievo darbų ir laikytųsi Jo įsakymų,

⁸ kad netaptų jie, kokie buvo jų tėvai, kietasprandė ir maištinga karta; karta, kurios širdis nebuvo tvirta nei dvasia ištikima Dievui.

⁹ Efraimai, ginkluoti lankais, pabėgo iš mūšio kautynių dieną.

¹⁰ Dievo sandoros jie nesilaikė ir įstatymų nepaisė.

¹¹ Užmiršo Jo darbus bei padarytus stebuklus.

¹² Jų tėvams matant, Jis darė nuostabių dalykų Egipto šalyje, Coano laukuose.

¹³ Jis perskyrė jūrą ir pervedė juos, vandenys stovėjo kaip siena.

¹⁴ Jis vedė juos dieną debesimi, o naktį­ugnies šviesa.

¹⁵ Jis perskėlė dykumos uolą ir pagirdė juos kaip iš gelmių.

¹⁶ Iš uolos veržėsi srovės ir vanduo lyg upės tekėjo.

¹⁷ Tačiau jie dar daugiau prieš Jį nusidėjo, maištavo prieš Aukščiausiąjį dykumoje.

¹⁸ Jie gundė Dievą savo širdyse, reikalaudami maisto, kurio užsigeidė.

¹⁹ Jie kalbėjo prieš Dievą ir sakė: “Argi gali Dievas paruošti mums stalą dykumoje?

²⁰ Štai Jis smogė į uolą, iš jos ištekėjo vandenys ir pasipylė upeliai. Bet argi Jis gali duoti duonos ir mėsos savo tautai?”

²¹ Išgirdęs tai, Viešpats supyko, ugnis užsidegė prieš Jokūbą, rūstybė kilo prieš Izraelį,

²² nes jie netikėjo Dievu ir nepasitikėjo Jo išgelbėjimu.

²³ Tačiau Jis debesims įsakė iš aukštybių, dangaus vartus atidarė.

²⁴ Iš dangaus Jis pabėrė maną­maistą jiems valgyti.

²⁵ Žmonės valgė angelų duoną; turėjo pakankamai maisto.

²⁶ Jis padangėje sukėlė rytų ir pietų vėją savo galia

²⁷ ir leido lyti ant jų mėsa kaip dulkėmis ir sparnuotais paukščiais kaip jūros smiltimis.

²⁸ Jie krito į jų stovyklą ties palapinėmis.

²⁹ Jie valgė, ir visi pasisotino: patenkino Dievas jų norus.

³⁰ Bet jie dar nebuvo palikę savo geismų, dar valgis tebebuvo burnoje,

³¹ kai Dievo rūstybė užgriuvo juos. Jis išžudė jų riebiausius ir Izraelio rinktinius sunaikino.

³² Nepaisant viso to, jie ir toliau nuodėmiavo, netikėdami Dievo stebuklais.

³³ Jie leido dienas tuštybėje, savo metus­baimėje.

³⁴ Naikinami ieškojo jie Dievo, sugrįžę Viešpaties klausė.

³⁵ Atsiminė, kad Dievas yra jų uola, aukščiausiasis Dievas jų atpirkėjas.

³⁶ Bet jie apgaudinėjo Jį ir savo liežuviais melavo Jam,

³⁷ jų širdis nebuvo teisi prieš Jį, jie nepasiliko ištikimi Jo sandorai.

³⁸ Tačiau Jis, būdamas kupinas gailestingumo, atleido kaltes ir nesunaikino jų. Daugelį kartų Jis sulaikė savo rūstybę ir neišliejo pykčio.

³⁹ Jis atsimindavo, kad jie tėra kūnas ir kvapas, kuris nueina ir nebegrįžta.

⁴⁰ Kaip dažnai jie pykdė Jį dykumoje, liūdino tyruose!

⁴¹ Jie vis iš naujo gundė Dievą ir apribojo Izraelio Šventąjį.

⁴² Jie neprisimindavo Jo rankos ir tos dienos, kai Jis išvadavo juos iš priešo,

⁴³ kai darė Egipte ženklus ir stebuklus Coano laukuose.

⁴⁴ Jis pavertė krauju upelius ir upes, kad jie negalėtų gerti iš jų.

⁴⁵ Jis siuntė muses, kurios kandžiojo juos, taip pat varles, kurios naikino juos.

⁴⁶ Jis užleido ant jų laukų derliaus žiogus ir skėrius.

⁴⁷ Jis išdaužė ledais vynuogynus ir šilkmedžius sunaikino šalčiu.

⁴⁸ Jų gyvuliai nuo ledų žuvo ir galvijus naikino žaibai.

⁴⁹ Jis siuntė jiems savo rūstybę, įtūžį, pyktį ir visus nelaimių nešėjus.

⁵⁰ Jis padarė kelią savo rūstybei, nesaugojo jų nuo mirties, ant jų užleido marą.

⁵¹ Jis išžudė visus pirmagimius Egipte, pajėgumo pradžią Chamo palapinėse.

⁵² Jis išvedė savo tautą kaip avis, kaip kaimenę dykuma vedė.

⁵³ Jis vedė juos saugiai, jie nieko nebijojo, jų priešus apdengė jūra.

⁵⁴ Jis atvedė juos į šventąją žemę, prie kalno, kurį Jo dešinė buvo įsigijusi.

⁵⁵ Jis išvarė tautas, išdalijo jų žemę paveldėti ir Izraelio gimines apgyvendino jų palapinėse.

⁵⁶ Tačiau jie gundė Jį ir maištavo prieš Dievą, Aukščiausiojo įsakymų nesilaikė.

⁵⁷ Nusisuko ir buvo neištikimi kaip jų tėvai, nukrypo į šalį kaip sugadintas lankas.

⁵⁸ Aukštumomis jie kėlė Jo pyktį, drožtais atvaizdais sukėlė Jam pavydą.

⁵⁹ Dievas, tai išgirdęs, supyko ir pasibjaurėjo Izraeliu.

⁶⁰ Jis paliko palapinę Šilojuje, kurią tarp žmonių buvo pasistatęs.

⁶¹ Savo jėgą Jis atidavė į nelaisvę, savo šlovę­į priešo rankas.

⁶² Savo tautą pavedė kardui ir pyko ant savo paveldėjimo.

⁶³ Jaunuolius ugnis prarijo, mergaitės liko netekėjusios.

⁶⁴ Kunigai krito nuo kardo, o našlės negalėjo jų apraudoti.

⁶⁵ Tada Viešpats pabudo tarsi žmogus iš miego, tarsi karžygys, šūkaudamas nuo vyno,

⁶⁶ Jis privertė priešus bėgti, amžiną gėdą jiems padarė.

⁶⁷ Jis atsisakė Juozapo palapinės ir Efraimo giminės neišsirinko.

⁶⁸ Išsirinko Jis Judo giminę, Siono kalną pamėgo.

⁶⁹ Čia Jis pastatė savo šventyklą, aukštą kaip dangų, tvirtą lyg žemę, amžiams sutvertą.

⁷⁰ Savo tarną Dovydą Jis išsirinko, paėmęs jį nuo avių gardų.

⁷¹ Pašaukė jį nuo žindančių avių ganyti Jokūbą ir Izraelį, Jo paveldėjimą.

⁷² Jis ganė juos nuoširdžiai, rūpestinga ranka juos vedė.