The Bible

 

Genesis 33:13

Study

       

13 Bet Jokūbas atsakė: “Mano valdovas žino, kad vaikai gležni ir kad dalis avių bei galvijų yra jaunikliai; jei juos per greitai varysime nors vieną dieną, jie išgaiš.

From Swedenborg's Works

 

Arcana Coelestia #4364

Study this Passage

  
/ 10837  
  

4364. 'He said, What do you mean by all this camp which I met?' means the specific things which came from the good of truth. This is clear from the meaning of 'camp' here as things that are specific, for these are meant by the animals mentioned in verses 14, 15 of the previous chapter - two hundred she-goats and twenty he-goats, two hundred sheep and twenty rams, thirty milking camels and their colts, forty young cows and ten young bulls, twenty she-asses and ten foals. By these are meant the goods and truths together with the things that are subservient, by means of which the instillation was to be effected, see 4263, 4264, and so mean those that are specific. The specific ones meant here are nothing other than those which serve to prove that truths really are truths and forms of good really are forms of good. They support a person's thoughts and affections - that is, the things he knows and the things he loves - which lead him to favour an idea and maintain that it is true. The gifts which in the Church of old were made to kings and to priests also held the same meaning It is well known that another is led to one's own way of thinking - that is, to the things which one says are good and true - both by the use of rational arguments and by the appeal to affections. It is the actual supporting proofs to which the term 'specific' applies and that are meant at this point by 'this camp'. This is the reason why the words 'to find favour in the eyes of my lord' appear, explaining why 'the camp' was sent, and after that, 'If now I have found favour in your eyes, then take my gift from my hand'.

[2] It is similar with spiritual things or matters of faith, when these are being joined to the good of charity. People believe that goods and truths flow in immediately from heaven, and so without any intermediate agents in man; but in this they are much mistaken. The Lord leads everyone through the agency of his affections and in so doing bends him by means of a Providence working silently; for He leads people by means of their freedom, 1937, 1947. All freedom entails a person's affection or love, see 2870, 2873. Consequently every joining together of good and truth takes place in freedom and not under compulsion, 2875-2878, 2881, 3145, 3146, 3158, 4031. When therefore a person has been brought in freedom to good, truths find acceptance and are implanted. That person also starts to be stirred by an affection for them and is in this manner introduced little by little into heavenly freedom. One who is regenerate, that is, who loves the neighbour - more so one who loves the Lord - will discover, if he reflects on his life before then, that he has been led to that point by many ideas present in his thought and many impulses of his affection.

[3] What exactly is meant here by the things which came from the good of truth may be seen more easily from examples. Let truth which has to be introduced into good be exemplified by the truth that man has life after death. Unless this is supported by specific truths, it does not find acceptance, that is, not unless it is supported by the following: Man is able to think not only about the things he sees and perceives with the senses but also about those which he does not see or perceive with the senses. Also his affection can be stirred by them; and through his affection he can become linked to them and therefore to heaven, indeed to the Lord Himself. And those who are able to be linked to the Divine can never die. These and many more like them are the specific truths which present themselves before that truth is instilled into good, that is, before it is believed fully. That truth does indeed submit itself first, yet these specific truths nevertheless cause it to find acceptance.

[4] Take as another example the truth that man is a spirit and that he is clothed with a body while he lives in the world. This also is a truth that has to be instilled into good, for if it is not instilled he has no concern for heaven, in which case he looks on himself in the same way as he does on animals. But this truth cannot be instilled except by means of specific ones such as the following: The body which a person carries around ministers to uses in the world; that is to say, it enables him by means of material eyes to see things that are in the world, and to perform actions by means of material muscles, which give him power that is sufficient to lift heavy objects. Nevertheless some more interior part of him exists which thinks and wills, and for which the body is the instrumental or material organ. Also his spirit is his true self, or the person himself, who performs actions and has sensory perception through these organic forms. And there are many other personal experiences by which he can prove that truth to be so once he believes it. All of these are specific truths which are put forward first and which cause that truth itself to be instilled into good and also to come from it. It is these and other things like them that are meant here by 'a camp'.

  
/ 10837  
  

Thanks to the Swedenborg Society for the permission to use this translation.

The Bible

 

1 Samuelis 25

Study

   

1 Samuelis mirė, visi izraeli tai susirinko, apraudojo jį ir palaidojo jo namuose amoje. Dovydas pakilo ir nuėjo į Parano dykumą.

2 Maone gyveno vyras, kuris turėjo nuosavybę Karmelyje. Jis buvo labai turtingas: turėjo tris tūkstančius avių ir tūkstantį ožkų. Kartą jis kirpo avis Karmelyje.

3 Jo vardas buvo Nabalas, o jo žmonos­Abigailė. Moteris buvo išmintinga ir graži, bet jos vyras šiurkštus ir blogo elgesio; jis buvo iš Kalebo namų.

4 Dovydas išgirdo dykumoje, kad Nabalas kerpa avis.

5 Jis pasiuntė dešimt jaunuolių ir sakė jiems: “Eikite į Karmelį pas Nabalą ir pasveikinkite jį mano vardu.

6 Sakykite jam: ‘ amybė tebūna tau, ramybė tavo namams ir ramybė viskam, ką turi.

7 Sužinojau, kad kerpamos tavo avys. Tavo piemenys buvo su mumis. Mes jiems nieko blogo nepadarėme ir jiems nieko netrūko, kol jie buvo Karmelyje.

8 Paklausk savo jaunuolių, ir jie tau patvirtins. Teatranda šitie jaunuoliai malonę tavo akyse, nes atėjome gerą dieną. Todėl prašau, duok, ką ras tavo ranka, savo tarnams ir savo sūnui Dovydui’ ”.

9 Dovydo jaunuoliai atėję kalbėjo Nabalui visus tuos žodžius Dovydo vardu ir laukė atsakymo.

10 Nabalas atsakė Dovydo tarnams: “Kas yra Dovydas? Kas yra Jesės sūnus? Šiandien yra daug pabėgusių nuo savo valdovų tarnų.

11 Argi aš atiduosiu duoną, vandenį ir mėsą, kurią prirengiau kirpėjams, žmonėms, apie kuriuos nežinau, iš kur jie?”

12 Dovydo jaunuoliai grįžo atgal ir papasakojo jam viską, ką buvo girdėję.

13 Dovydas tarė savo vyrams: “Kiekvienas prisijuoskite kardą”. Visi apsiginklavo ir maždaug keturi šimtai vyrų sekė Dovydą, o du šimtai pasiliko prie daiktų.

14 Tuo metu vienas Nabalo tarnų pranešė Nabalo žmonai Abigailei: “Dovydas atsiuntė iš dykumos pasiuntinius mūsų šeimininko pasveikinti, o tas juos išplūdo.

15 Tie vyrai buvo mums labai geri. Jie mums nepadarė jokios skriaudos, mes nieko nepasigedome per visą laiką, kurį praleidome drauge su jais.

16 Jie buvo mums siena naktį ir dieną, kai bandą ganėme netoli jų.

17 Taigi dabar pagalvok ir nuspręsk, ką darysi. Nelaimė tikrai gresia mūsų šeimininkui ir visai jo šeimynai. Jis yra Belialo vaikas, su kuriuo neįmanoma kalbėti”.

18 Abigailė skubiai paėmė du šimtus duonos kepalų, dvi odines vyno, penkias paruoštas avis, penkis saikus skrudintų grūdų, šimtą džiovintų vynuogių kekių, du šimtus figų pyragaičių ir sukrovė ant asilų.

19 Ji įsakė savo tarnams: “Eikite pirma manęs, o aš eisiu paskui jus”. Savo vyrui Nabalui ji nieko nesakė.

20 Jodama ant asilo kalno pašlaite, ji sutiko Dovydą ir jo vyrus, ateinančius priešais.

21 Dovydas buvo pasakęs: “Veltui saugojau dykumoje visa, kas Nabalui priklauso taip, kad jis nieko nepasigedo. Jis man atsilygino piktu už gera.

22 Tegul Dievas tai ir dar daugiau padaro su Dovydo priešais, jei iki ryto palikčiau gyvą bent vieną jo vyrų”.

23 Abigailė, pamačiusi Dovydą, skubiai nulipo nuo asilo, parpuolė prieš Dovydą ir nusilenkė iki žemės.

24 Parpuolusi prie jo kojų, kalbėjo: “Valdove, ant manęs tebūna kaltė. Meldžiu, leisk savo tarnaitei kalbėti ir išklausyk ją.

25 Mano valdove, prašau nekreipti dėmesio į tą Belialo žmogų Nabalą, nes koks jo vardas, toks ir jis pats. Nabalas jo vardas ir jis pilnas kvailumo. Aš, tavo tarnaitė, nemačiau savo valdovo jaunuolių, kuriuos buvai atsiuntęs.

26 Dabar, mano valdove, kaip Viešpats gyvas ir gyva tavo siela, Viešpats sulaikė tave, kad nenusikalstum, praliedamas kraują ir keršydamas savo ranka. Tavo priešai, kurie siekia pikto mano valdovui, tegul tampa kaip Nabalas.

27 Štai dovanos, kurias tavo tarnaitė atgabeno savo valdovui, atiduok jas jaunuoliams, kurie seka mano valdovą.

28 Atleisk savo tarnaitei nusikaltimą. Viešpats tikrai pastatys mano valdovui tvirtus namus, nes tu kovoji Viešpaties kovas ir tavyje nerasta blogio per visas tavo dienas.

29 O jei kas tave persekiotų ir tavo gyvybės ieškotų, tai Viešpats, tavo Dievas, saugos tave, o tavo priešų sielas Jis nusvies kaip mėtykle.

30 Kai Viešpats įvykdys visa, ką Jis tau pažadėjo, ir tave padarys Izraelio valdovu,

31 tai nereikės mano valdovui liūdėti ir jo širdis nesigrauš, kad be reikalo praliejai kraują, norėdamas pats atkeršyti. Kai Viešpats padarys gera mano valdovui, atsimink savo tarnaitę”.

32 Dovydas atsakė Abigailei: “Palaimintas Viešpats, Izraelio Dievas, kuris šiandien atsiuntė tave manęs pasitikti.

33 Palaimintas tavo patarimas ir palaiminta tu, nes šiandien mane sulaikei nuo kraujo praliejimo ir sukliudei man pačiam už save atkeršyti.

34 Tikrai, kaip gyvas Viešpats, Izraelio Dievas, kuris man neleido tavęs nuskriausti, jei nebūtum paskubėjusi manęs pasitikti, iki ryto aušros nebūtų likę Nabalui nė vieno vyro”.

35 Dovydas priėmė iš jos viską, ką ji jam atgabeno, ir tarė: “Eik rami į savo namus. Aš paklausiau tavo balso ir tavęs nepaniekinau”.

36 Abigailė sugrįžo pas Nabalą. Jis tuo metu buvo iškėlęs namuose karališką puotą. Nabalas buvo linksmas ir labai girtas, todėl ji jam nieko nesakė iki ryto.

37 ytą, Nabalui išsiblaivius, jo žmona jam viską papasakojo. Tuomet jo širdis apmirė jame ir jis sustingo kaip akmuo.

38 Praėjus maždaug dešimčiai dienų, Viešpats ištiko Nabalą, ir jis mirė.

39 Dovydas, išgirdęs, kad Nabalas mirė, tarė: “Palaimintas Viešpats, kuris įvykdė teismą Nabalui už man padarytą įžeidimą ir apsaugojo mane nuo pikto. Viešpats sugrąžino Nabalo nusikaltimą ant jo galvos”. Ir Dovydas pasiuntė pasiuntinius ir kalbėjo Abigailei, kad nori ją vesti.

40 Dovydo tarnai, nuėję pas Abigailę į Karmelį, jai kalbėjo: “Dovydas mus atsiuntė pas tave pasakyti, kad jis nori tave vesti”.

41 Ji nusilenkė iki žemės ir tarė: “Štai tavo tarnaitė, kad tarnautų ir plautų savo valdovo tarnų kojas”.

42 Abigailė skubiai pasiruošė, užsėdo ant asilo ir su penkiomis tarnaitėmis sekė paskui Dovydo pasiuntinius ir tapo jo žmona.

43 Dovydas dar vedė Ahinoamą iš Jezreelio, ir jos abi buvo jo žmonos.

44 Saulius atidavė savo dukterį Mikalę, Dovydo žmoną, Laišo sūnui Palčiui iš Galimo.