The Bible

 

Danielius 5

Study

   

1 Karalius Belšacaras iškėlė didelę puotą tūkstančiui savo didžiūnų ir jų akivaizdoje gėrė vyną.

2 Belšacaras, paragavęs vyno, įsakė atnešti auksinius ir sidabrinius indus, kuriuos jo tėvas Nebukadnecaras buvo atgabenęs iš Jeruzalės šventyklos, kad iš jų gertų karalius, jo kunigaikščiai, žmonos ir sugulovės.

3 Tada atnešė auksinius ir sidabrinius indus, kurie buvo atgabenti iš Jeruzalės šventyklos, Dievo namų. Iš jų gėrė karalius, jo kunigaikščiai, žmonos ir sugulovės.

4 Jie gėrė vyną ir gyrė savo auksinius, sidabrinius, varinius, geležinius, medinius ir akmeninius dievus.

5 Tą pačią valandą pasirodė žmogaus rankos pirštai ir rašė ties žvakide ant karaliaus rūmų sienos. Karalius matė rašančią ranką.

6 Jo veidas pasikeitė, jį apėmė neramios mintys, sąnariai suglebo ir keliai drebėjo.

7 Karalius, garsiai šaukdamas, liepė atvesti žynius, chaldėjus ir astrologus. Jiems susirinkus, karalius kalbėjo Babilono išminčiams: “Kas perskaitys šitą raštą ir man jį išaiškins, tas bus apvilktas purpuru, jam bus užkabinta auksinė grandinė ir jis bus paskelbtas trečiu valdovu karalystėje!”

8 Tačiau visi išminčiai negalėjo nei rašto perskaityti, nei jo išaiškinti karaliui.

9 Tuomet karalius Belšacaras labai sunerimo, jo veidas pabalo, o didžiūnai buvo apstulbę.

10 Išgirdusi karaliaus ir didžiūnų žodžius, karalienė įėjo į puotos salę, ir tarė: “Karaliau, gyvuok per amžius! Teneapima tavęs neramios mintys ir tavo veidas tenepasikeičia!

11 Tavo karalystėje yra vyras, kuris turi šventųjų dievų dvasią. Tavo tėvo dienomis šviesa, supratimas ir išmintis, panaši į dievų išmintį, buvo jame. Karalius Nebukadnecaras, tavo tėvas, paskyrė jį ženklų aiškintojų, žynių, chaldėjų ir astrologų viršininku,

12 kadangi jis turėjo nepaprastą dvasią, supratimą ir protą, galintį išaiškinti sapnus, atspėti mįsles ir atidengti paslaptis. Tai Danielius, kuriam karalius davė Beltšacaro vardą. Taigi pašauk Danielių, ir jis tau išaiškins”.

13 Kai Danielių atvedė pas karalių, karalius tarė: “Ar tu tas Danielius iš Judo tremtinių, kuriuos karalius, mano tėvas, atvedė iš Judėjos?

14 Aš girdėjau apie tave, kad šventųjų dievų dvasia yra tavyje ir taip pat šviesa, supratimas bei nepaprasta išmintis.

15 Buvo pakviesti išminčiai ir žyniai, kad perskaitytų šitą raštą ir jį išaiškintų, bet jie nesugebėjo išaiškinti tų žodžių prasmės.

16 Aš girdėjau apie tave, kad tu gali išaiškinti paslaptis. Jei perskaitysi raštą ir pasakysi jo reikšmę, būsi apvilktas purpuru, gausi auksinę grandinę ir būsi trečias valdovas karalystėje!”

17 Danielius atsakė karaliui: “Dovanos telieka pas tave arba duok jas kitam! Tačiau aš perskaitysiu raštą karaliui ir jį išaiškinsiu.

18 O karaliau! Aukščiausiasis Dievas davė tavo tėvui Nebukadnecarui karalystę, didybę, garbę ir šlovę.

19 Dėl didybės, kuri jam buvo duota, visų kalbų tautos ir giminės drebėjo ir bijojo jo. Ką norėjo, jis nužudė, ką norėjo, paliko gyvą; ką norėjo, jis išaukštino, ką norėjo, pažemino.

20 O kai jo širdis pasiaukštino ir dvasia sukietėjo nuo išdidumo, jis buvo nustumtas nuo karališko sosto ir neteko savo šlovės.

21 Iš žmonių jis buvo pašalintas, jo širdis pasidarė kaip žvėries, su laukiniais asilais jis gyveno, valgė žolę kaip jautis, jo kūną vilgė dangaus rasa, kol jis pažino, kad aukščiausiasis Dievas viešpatauja žmonių karalystėje ir paskiria valdovu tą, kurį Jis nori.

22 O tu, jo sūnau Belšacarai, nenusižeminai širdimi, nors visa tai žinojai.

23 Tu pasipūtei prieš dangaus Viešpatį, įsakei atnešti Jo namų indus ir tu bei tavo didžiūnai, tavo žmonos ir sugulovės gėrė iš jų vyną, ir tu gyrei sidabrinius, auksinius, varinius, geležinius, medinius ir akmeninius dievus, kurie negali nei matyti, nei girdėti, nei suprasti. O Dievo, kurio rankoje yra tavo gyvybė ir kurio žinioje yra visi tavo keliai, tu nešlovinai.

24 Todėl Jis siuntė ranką, ir šitas raštas buvo užrašytas.

25 Štai kas parašyta: ‘Mene, mene, tekel, uparsin’.

26 Tokia jų reikšmė: ‘Mene’­Dievas suskaičiavo tavo karalystės dienas ir jas užbaigė;

27 ‘Tekel’­esi pasvertas svarstyklėmis ir rastas per lengvas;

28 ‘Peres’­tavo karalystė padalyta ir atiduota medams ir persams!”

29 Belšacaras įsakė apvilkti Danielių purpuru, užkabinti auksinę grandinę ir paskelbė, kad jis bus trečias valdovas karalystėje.

30 Tą pačią naktį karalius Belšacaras, chaldėjų karalius, buvo nužudytas,

31 ir Darijus, medas, pradėjo valdyti, būdamas šešiasdešimt dvejų metų.

   

From Swedenborg's Works

 

Apocalypse Revealed #364

Study this Passage

  
/ 962  
  

364. To number in the spiritual sense means, symbolically, to know the character of something, because a number in the Word does not symbolically mean the number, but the character of a thing (no. 10). Consequently the reference here to "a great multitude, which no one could number," means in the natural sense, literally, that there was such an immense multitude, but in the spiritual sense that no one but the Lord alone knows their character. For the Lord's heaven consists of countless societies - societies distinguished according to the varieties of their affections in general, and likewise of all the inhabitants in each society in particular. The Lord alone knows the character of everyone's affection and arranges all people in an order in accordance with it.

To know this character is what angels mean by numbering, and likewise what is meant in the Word in the following places, as when Belshazzar drank wine from vessels of the temple in Jerusalem, and the writing appeared on the wall, saying,

You have been numbered. You have been numbered. (Daniel 5:2, 3, 5, 25)

...I shall go to the gates of hell; I have been numbered... (Isaiah 38:10)

A tumultuous noise of the kingdoms...! Jehovah of hosts is numbering the army for war. (Isaiah 13:4)

...see who has created these things, who has brought out by number their host. (Isaiah 40:26)

(Jehovah who) numbers the host of the stars... (Psalms 147:4)

...the flocks shall again pass under the hands of him who numbers them. (Jeremiah 33:13)

...my steps are numbered. (Job 14:16)

The houses and towers of Zion and Jerusalem were numbered (Isaiah 22:9-10; 33:18-19, Psalms 48:11-13). Numbering stands for knowing the character of.

From the symbolic meaning of numbers and numbering, it can be seen why David was faced with punishment for numbering the people, the tribes of Israel, and why he said to the prophet Gad, "I have sinned greatly in what I have done" (2 Samuel 24). Moreover, why, when Moses numbered the people and all its tribes, the command was given for each man to "give a ransom for his soul to Jehovah when they were numbered, that that there might be no plague among them when they were numbered" (Exodus 30:12). The reason was that numbering symbolized knowing the character of the people in respect to their spiritual state, thus in respect to the state of the church, meant by the twelve tribes of Israel, which only the Lord knew.

  
/ 962  
  

Many thanks to the General Church of the New Jerusalem, and to Rev. N.B. Rogers, translator, for the permission to use this translation.