Studim i ri i krishterë i Biblës

Bibla

 

Jeremijas 49

Studimi

   

1 Viešpats sako amonitams: “Argi Izraelis neturi paveldėtojų? Kodėl Milkomas paveldėjo Gadą ir jo žmonės apsigyveno miestuose?

2 Ateis diena, kai Aš leisiu amonitų abai patirti karą. Ji pavirs griuvėsiais, o aplinkiniai miestai bus sudeginti; Izraelis atgaus savo nuosavybę.

3 Vaitok, Hešbone, nes Ajas sunaikintas. Šaukite, abos dukterys, apsivilkite ašutinėmis, raudokite, bėgiodamos patvoriais, nes Milkomas ir jo kunigai bei kunigaikščiai eis į nelaisvę.

4 Ko tu giries savo slėniais, nuklydusioji dukra? Pasitiki savo turtais, sakydama: ‘Kas drįs eiti prieš mane?’

5 Aš atvesiu prieš tave siaubą,­ sako Viešpats, kareivijų Dievas.­ Apsupę priešai taip jus išsklaidys, kad visi išbėgios ir niekas jų nebesurinks.

6 Bet po to Aš išlaisvinsiu amonitus,­sako kareivijų Viešpats”.

7 Kareivijų Viešpats sako Edomui: “Ar nebėra išminties Temane? Ar išminčiai nebeduoda patarimų, ar jų išmintis išseko?

8 Bėkite ir pasislėpkite slėptuvėse, Dedano gyventojai! Aš sunaikinsiu Ezavą, aplankydamas jį.

9 Ar vynuogių skynėjai nepaliktų kiek vynuogių? Jei vagys įsilaužtų nakčia, ar jie nepavogtų tik tiek, kiek jiems reikia?

10 Bet Aš apnuoginau Ezavą, Aš atidengiau jo paslaptis, ir jis nebeturės, kur pasislėpti. Jo vaikai, broliai ir kaimynai bus sunaikinti.

11 Palik savo našlaičius, Aš išsaugosiu juos, tavo našlės tepasitiki manimi.

12 Jei nekaltieji turės gerti taurę, tai ar tu liksi nebaustas? Tu neišvengsi bausmės!

13 Aš prisiekiau pats savimi, kad Bocra taps siaubu, virs dykuma bei keiksmažodžiu; visi jos miestai bus amžini griuvėsiai,­sako Viešpats”.

14 Aš sužinojau iš Viešpaties, kad pasiuntinys yra pasiųstas tautoms. Jis kviečia visus į kovą prieš jį.

15 “Tu būsi mažas tarp tautų ir paniekintas žmonėse.

16 Tavo smarkumas ir širdies išdidumas apgavo tave. Tu gyveni uolų plyšiuose, laikaisi kalvų viršūnėse. Jei tu susikrautum savo lizdą taip aukštai kaip erelis, Aš nustumčiau tave žemyn,­sako Viešpats.­

17 Edomas taps pasibaisėjimu; kiekvienas praeivis švilps ir baisėsis jo likimu.

18 Kaip sunaikinta Sodoma ir Gomora bei jų apylinkės, taip ir čia nepasiliks ir negyvens joks žmogus.

19 Kaip liūtas iš Jordano tankynės jis pakyla ir ateina prieš stipriųjų buveines, bet Aš jį nuvysiu ir paskirsiu tą, kurį išsirinksiu. Kas yra man lygus ir kas gali man pasipriešinti?

20 Štai Viešpaties nutarimas Edomui ir sprendimas Temano gyventojams. Iš tiesų net menkiausi iš bandos juos ištrems ir jų buveinės liks apleistos.

21 Nuo jų griuvimo trenksmo sudrebės žemė, ir jų šauksmo balsas bus girdimas prie audonosios jūros.

22 Jis pakils kaip erelis, atskris ir išskės sparnus virš Bocros. Tą dieną Edomo kariai bus nuliūdę ir išsigandę kaip moterys”.

23 Apie Damaską: “Sąmyšis Hamate ir Arpade, nes bloga žinia pasiekė juos. Jie išsigandę nerimauja kaip neramios jūros bangos.

24 Damaskas nusiminęs bėga baimės apimtas; baimė ir skausmai užgriuvo jį kaip gimdyvę.

25 Garsusis miestas ištuštėjo, mano džiaugsmo miestas.

26 Jo jaunuoliai ir kariai žus gatvėse tą dieną,­sako kareivijų Viešpats,­

27 Aš įžiebsiu ugnį Damasko sienose, ji praris Ben Hadado rūmus”.

28 Apie Kedarą ir Hacoro karalystes, kurias nugalėjo Nebukadnecaras, Babilono karalius, Viešpats sako: “Pasiruoškite ir žygiuokite prieš Kedarą, apiplėškite rytų tautas.

29 Jie paims jų palapines ir bandas, apdangalus, indus ir kupranugarius. Ir jiems šauks: ‘Siaubas iš visų pusių!’

30 Skubiai bėkite ir pasislėpkite, Hacoro gyventojai. Nebukadnecaras, Babilono karalius, tarėsi prieš jus ir nusprendė dėl jūsų.

31 Pakilk prieš šitą turtingą, ramiai gyvenančią tautą,­sako Viešpats.­Jie neturi nei vartų, nei užkaiščių, gyvena atsiskyrę.

32 Jų kupranugariai ir didžiulės bandos taps grobiu. Aš išsklaidysiu į visas šalis vyrus, kurie kerpasi plaukus, ir bausiu juos iš visų pusių,­sako Viešpats,­

33 Hacore gyvens šakalai, jis liks amžina dykuma. Jame negyvens joks žmogus”.

34 Viešpats kalbėjo pranašui Jeremijui apie Elamą, pradedant karaliauti Zedekijui, Judo karaliui:

35 “Aš sulaužysiu Elamo lanką, jo didžiausią stiprybę.

36 Aš pasiųsiu ant Elamo keturis vėjus iš keturių pasaulio šalių ir juos išsklaidysiu į visus pasaulio kraštus taip, kad nebus tautos, kurioje Elamo išsklaidytųjų nebūtų.

37 Aš sukelsiu Elame baimę priešų, kurie siekia jo gyvybės, ir atvesiu prieš juos nelaimę, savo rūstybę, siųsiu paskui juos kardą ir sunaikinsiu juos.

38 Aš pastatysiu Elame savo sostą ir pašalinsiu jų karalius bei kunigaikščius.

39 Bet paskutinėmis dienomis Aš išvaduosiu Elamą,­sako Viešpats”.

   

Nga veprat e Swedenborg

 

Arcana Coelestia #4580

Studioni këtë pasazh

  
/ 10837  
  

4580. 'Jacob set up a pillar in the place where He talked to him, a stone pillar' means the holiness of truth within that Divine state. This is clear from the meaning of 'a pillar' as the holiness of truth, dealt with below, and from the meaning of 'in the place where He talked to him' as within that state, dealt with just above in 4578.

First, let something be said about the origin of erecting pillars in those times, of pouring out drink-offerings onto them, and of pouring wine onto them.

[2] The pillars which were erected in ancient times were set up to serve either as a sign, or as a witness, or for worship. Those set up for worship used to be anointed with oil and were thereby made holy; and in these places, people also held their worship - in temples, in groves, under trees in forests, and in other places. This practice of erecting pillars owed its representative nature to the fact that in most ancient times stones were set up on the boundaries between families of nations, to stop them crossing those boundaries to do one another any harm, as with the pillar set up by Laban and Jacob, Genesis 31:51. Not crossing them to do harm was the law of nations among those people. And because those stones were on the boundaries, whenever the most ancient people saw them as boundary stones they thought of the truths which exist in the ultimate degree of order; for those people saw in every object on earth the spiritual or celestial reality to which it corresponded. Their descendants however, who saw less of what was spiritual and celestial within the same objects and more of what was worldly, began to regard these in a holy way merely because they were objects venerated from of old. At length those descendants of the most ancient people who lived immediately before the Flood, and who no longer saw anything spiritual or celestial in earthly and worldly things as objects, began to make the actual stones holy, pouring out drink-offerings onto them and anointing them with oil. These were now called pillars and were used for worship. The position remained the same after the Flood - in the Ancient Church which was a representative Church - though with this difference, that pillars served these people as a means enabling them to offer internal worship. For infants and children were taught by parents what those pillars represented, and in this way they were led to know holy objects and to have an affection for the things which these represented. This explains why the ancients had pillars for worship in their temples, groves, and forests, also on hills and mountains.

[3] But once the internal existence of worship had perished completely in the Ancient Church and people began to regard external objects as being holy and Divine and in so doing began to worship those objects in an idolatrous manner, they erected pillars to particular deities. And because the descendants of Jacob were very inclined towards idolatrous practices, they were forbidden to erect pillars or have groves. They were not even allowed to offer any worship on mountains or hillsides, but were required to meet in one particular place - where the Ark was, and later on where the Temple stood, thus in Jerusalem. Otherwise each family would have had its own external objects and idols which it would have worshipped, and so no representative of the Church could have been established among that nation. See what has been shown already about pillars in 3727.

From all this one may see how the erecting of pillars originated, and what they were signs of, and that when they were used for worship, holy truth was represented by them, for which reason the expression 'a stone pillar' is also used, 'stone' meaning truth in the ultimate degree of order, 1298, 3720, 3769, 3771, 3773, 3789, 3798. It should be recognized in addition that holiness is a particular attribute of Divine Truth, for Divine Good exists within the Lord, while Divine Truth proceeds from that Good, 3704, 4577, and is called holiness.

  
/ 10837  
  

Thanks to the Swedenborg Society for the permission to use this translation.

Bibla

 

Jeremiah 7:17-18

Studimi

      

17 Seest thou not what they do in the cities of Judah and in the streets of Jerusalem?

18 The children gather wood, and the fathers kindle the fire, and the women knead their dough, to make cakes to the queen of heaven, and to pour out drink offerings unto other gods, that they may provoke me to anger.

      

©2024 New Christian Bible Study Corporation. All rights reserved. Printed from newchristianbiblestudy.org