Bibla

 

Genesis 26

Studimi

   

1 Šalyje vėl kilo badas kaip anksčiau Abraomo laikais. Izaokas nuėjo pas filistinų karalių Abimelechą į Gerarą.

2 Jam pasirodė Viešpats ir tarė: “Neik į Egiptą. Gyvenk žemėje, kurią tau nurodysiu.

3 Būk kaip ateivis šitoje šalyje. Aš būsiu su tavimi ir laiminsiu tave, nes tau ir tavo palikuonims duosiu visas šias žemes ir ištesėsiu priesaiką, kurią daviau tavo tėvui Abraomui.

4 Aš padauginsiu tavo palikuonis, kad jų bus tiek, kiek danguje žvaigždžių, ir duosiu jiems visas šias žemes. Tavo palikuonyse bus palaimintos visos žemės giminės,

5 nes Abraomas paklausė mano balso ir laikėsi mano įstatymų, įsakymų, nuostatų ir nurodymų”.

6 Izaokas pasiliko Gerare.

7 Tos vietos vyrams, teiraujantis apie jo žmoną, jis sakė: “Ji mano sesuo”, nes jis bijojo sakyti: “Ji mano žmona”, kad tos vietos vyrai neužmuštų jo dėl ebekos, nes ji buvo graži.

8 Pagyvenus ten ilgesnį laiką, pasitaikė, kad filistinų karalius Abimelechas, žiūrėdamas pro langą, pamatė Izaoką, glamonėjantį savo žmoną ebeką.

9 Abimelechas pasišaukė Izaoką ir tarė: “Man aišku, kad ji tavo žmona! Kodėl sakei: ‘Ji mano sesuo’?” Izaokas jam atsakė: “Bijojau, kad nereikėtų dėl jos mirti”.

10 Tada Abimelechas tarė: “Kodėl mums taip padarei? Juk kas nors galėjo sugulti su tavo žmona, ir tu būtum apkaltinęs mus!”

11 Abimelechas įspėjo visą tautą: “Kas palies šitą vyrą ar jo žmoną, bus baudžiamas mirtimi”.

12 Izaokas įdirbo žemę ir gavo tais metais šimteriopą derlių, nes Viešpats jį laimino.

13 Ir jis tapo didis žmogus, ir toliau augo, ir plėtėsi, kol tapo labai didis.

14 Jis turėjo daug gyvulių ir avių, ir didelį skaičių tarnų, todėl jam pavydėjo filistinai.

15 Visus šulinius, kuriuos jo tėvo tarnai buvo iškasę Abraomo dienomis, filistinai užvertė žemėmis.

16 Abimelechas tarė Izaokui: “Pasitrauk nuo mūsų, nes tu pasidarei daug galingesnis už mus!”

17 Izaokas pasitraukė iš ten, pasistatė palapinę Geraros slėnyje ir ten gyveno.

18 Tada Izaokas vėl atkasė šulinius, kuriuos Abraomas, jo tėvas, buvo iškasęs ir filistinai, Abraomui mirus, buvo užvertę. Jis juos pavadino tais pačiais vardais, kuriais jo tėvas juos buvo pavadinęs.

19 Izaoko tarnai kasė šulinį slėnyje ir rado vandens versmę.

20 Geraro piemenys ginčijosi su Izaoko piemenimis: “Mums priklauso vanduo!” Jis pavadino tą šulinį Eseku, nes jie ginčijosi su juo.

21 Po to jis iškasė kitą šulinį, bet jie ir dėl to susiginčijo. Jis jį pavadino Sitna.

22 Iš ten jis kėlėsi toliau ir vėl iškasė šulinį. Dėl šito jie nebesiginčijo. Jis jį pavadino ehobotu ir tarė: “Dabar mums Viešpats suteikė daug vietos, galėsime plėstis šalyje”.

23 Iš ten jis persikėlė į Beer Šebą.

24 Tą naktį pasirodė jam Viešpats ir tarė: “Aš esu tavo tėvo Abraomo Dievas. Nebijok! Aš esu su tavimi ir dėl mano tarno Abraomo laiminsiu tave bei padauginsiu tavo palikuonis”.

25 Izaokas čia pastatė aukurą ir šaukėsi Viešpaties vardo, ir čia jis ištiesė savo palapinę. Jo tarnai toje vietoje iškasė šulinį.

26 Abimelechas iš Geraro atvyko pas jį su savo draugu Achuzatu ir kariuomenės vadu Picholu.

27 Izaokas paklausė: “Ko atėjote? Juk jūs nekenčiate manęs ir mane išvarėte!”

28 Jie atsakė: “Mes aiškiai matome, kad Viešpats yra su tavimi, todėl sakome: ‘Tarkimės, sudarykime sandorą!’

29 Nesielk su mumis piktai, juk ir mes tavęs neskriaudėme, gerai elgėmės su tavimi ir išleidome ramybėje. Tu esi Viešpaties palaimintasis!”

30 Izaokas iškėlė jiems pokylį, jie valgė ir gėrė.

31 Atsikėlę anksti rytą, jie sudarė sandorą. Po to Izaokas juos išleido, ir jie iškeliavo ramybėje.

32 Tą pačią dieną Izaoko tarnai atėję pranešė jam apie naujai iškastą šulinį, sakydami: “Mes radome vandens”.

33 Ir jis pavadino jį Šiba, todėl tas miestas ligi šios dienos tebevadinamas Beer Šeba.

34 Ezavas, turėdamas keturiasdešimt metų, vedė hetito Beerio dukterį Juditą ir hetito Elono dukterį Basmatą.

35 Jos apkartino Izaoko ir ebekos gyvenimą.

   

Nga veprat e Swedenborg

 

Arcana Coelestia #3508

Studioni këtë pasazh

  
/ 10837  
  

3508. 'And Esau went to the field to hunt for venison, to bring it [home]' means the effort of the affection for good to acquire the truth that was to be allied to the Divine Rational. This is clear from the representation of 'Esau' as the good of the natural, dealt with already, and therefore the affection for the good of the rational within the natural is meant, for the good that is within the natural does not belong to the natural but to the rational within the natural, see 3498; from the meaning of 'going to the field to hunt for venison, to bring it [home]' as the effort to acquire truth to itself, for 'the field' is where good ground exists, 3500, 'venison' truth acquired from good, 3501, 'to bring it [home]' to acquire it, and so to ally it to the Divine Rational.

[2] Here, as stated above, the subject in the highest sense is the glorification of the Lord's Natural, and in the representative sense the regeneration of the natural with man, 3490. It is according to order that this is effected by means of truth, that is, by means of cognitions of good and truth, for without these the natural cannot receive light from the rational, that is, by way of the rational, and so be regenerated. Cognitions are vessels for receiving good and truth entering in from the rational. The way in which the vessels receive and the amount they receive determine the nature of their enlightenment and how far they are enlightened. Vessels which receive good and truth from the rational are the truths themselves belonging to the natural, which are no more than facts, cognitions, and matters of doctrine. From the order according to which they flow in and from the order which exists among them there they become goods. This is the origin of the good of the natural.

  
/ 10837  
  

Thanks to the Swedenborg Society for the permission to use this translation.