Bibla

 

Ezekielis 1

Studimi

1 Tai buvo trisdešimtaisiais metais, ketvirto mėnesio penktą dieną, man esant tarp tremtinių prie Kebaro upės. Atsivėrė dangūs, ir aš mačiau Dievo regėjimus.

2 Penktaisiais karaliaus Joachino tremties metais, penktą mėnesio dieną,

3 Viešpats kalbėjo kunigui Ezechieliui, Buzio sūnui, chaldėjų krašte prie Kebaro upės. Viešpaties ranka buvo ten ant jo.

4 Aš mačiau iš šiaurės kylantį viesulą ir debesis, aplinkui liepsnojo ugnis. Ugnies vidurys spindėjo lyg žėrintis gintaras.

5 Liepsnų viduryje mačiau keturias būtybes. Jų išvaizda buvo panaši į žmogaus.

6 Kiekviena jų turėjo keturis veidus ir keturis sparnus.

7 Jų kojos buvo tiesios, o kojų pėdos panašios į veršio kanopas. Būtybės žibėjo kaip išlydytas varis.

8 Po jų sparnais keturiuose šonuose buvo žmogaus rankos. Veidus ir sparnus jos turėjo keturiose pusėse.

9 Sparnai lietė vienas kitą. Eidamos jos nesisuko, kiekviena ėjo tiesiai.

10 Visų keturių veidai atrodė taip: priekyje buvo žmogaus veidas, dešinėje­liūto veidas, kairėje­veršio veidas ir užpakalyje­erelio veidas.

11 sparnai buvo ištiesti ir pakelti į viršų. Du sparnai lietė vienas kitą, kiti Du­dengė jų kūnus.

12 Jos ėjo kiekviena tiesiai pirmyn. Kur dvasia norėjo eiti, ten jos ir ėjo, ir eidamos nepasisukdavo.

13 Būtybės atrodė kaip degančios anglys, kaip žibintai. Ugnis judėjo tarp būtybių. Ji buvo labai šviesi, o iš jos žybčiojo žaibai.

14 Būtybės judėjo pirmyn ir atgal tarsi žaibai.

15 Žiūrėdamas į būtybes, mačiau ant žemės prie kiekvienos iš jų po ratą.

16 atai atrodė lyg berilis. Visi keturi buvo vienodi ir taip pat padaryti. Kiekvienas iš jų atrodė lyg būtų ratas rate.

17 Jie judėdavo į keturias puses nepasisukdami.

18 Jų ratlankiai buvo aukšti ir keliantys baimę. Visi keturi ratlankiai buvo pilni akių.

19 Einant būtybėms, drauge ėjo ir ratai; pakilus būtybėms aukštyn, pakildavo ir ratai.

20 Kur dvasia ėjo, ir jie ėjo; pakilus dvasiai, ir ratai pakildavo, nes būtybių dvasia ir buvo ratuose.

21 Jei jos ėjo, ir jie ėjo drauge, jei jos sustodavo, sustodavo ir jie; jei jos pakildavo nuo žemės, pakildavo ir ratai, nes būtybių dvasia buvo ratuose.

22 Virš būtybių galvų buvo kažkas panašaus į dangaus skliautą, kuris žėrėjo kaip krištolas ir gaubė jas.

23 Po skliautu kiekviena būtybė dviem sparnais dengė savo kūną, o kiti du sparnai buvo ištiesti.

24 Joms judant, girdėjau jų sparnų ūžimą lyg galingo vandenyno, lyg Visagalio balsą, lyg didelės kariuomenės stovyklos triukšmą. Joms sustojus, sparnai nusileisdavo.

25 Nuo skliauto, esančio virš jų galvų, aidėjo balsas. Kai jos stovėjo, sparnai buvo nuleisti.

26 Virš skliauto, kuris buvo virš jų galvų, mačiau lyg sostą iš safyro ir ant jo sėdinčią į žmogų panašią būtybę.

27 Būtybė nuo juosmens aukštyn ir žemyn spindėjo lyg gintaras, lyg ugnies liepsnos,

28 lyg lankas, kuris pasirodo debesyse lyjant, Jį supo spindėjimas. Tai buvo Viešpaties šlovės pasirodymas. Pamatęs tai, kritau veidu žemėn ir išgirdau balsą.

Nga veprat e Swedenborg

 

Arcana Coelestia #8765

Studioni këtë pasazh

  
/ 10837  
  

8765. 'And brought you to Myself' means thus to the good of love existing in heaven. This is clear from the consideration that Jehovah, who says that they were drawn to Himself, is the Divine Good of Divine Love, 2586, 2769, 2807, 2822, 3921 (end), 4402, 7010, 7268, 7873, 8301, 8760, at this point the Divine Good of Divine Love as it exists in heaven, 8761. In what way these things link together with those that come immediately before them is self-evident. The words in what comes immediately before, bore you on eagles' wings', mean that they were raised by means of truths to heavenly light, while the words here, 'brought you to Myself', mean to the Divine Good of love as it exists in heaven; for the truths of faith are the means by which a person is brought to good, and so into heaven, and to the Lord there. A person is not in heaven, nor thus with the Lord, until he is governed by good, that is, by charitable affection.

[2] People who suppose that salvation lies in faith alone, and not at the same time in the life of faith, that is, in the life of charity, believe that anyone can enter heaven and come to the Lord, irrespective of the life he has led. They do not know what the life of man is; and not knowing what this is they imagine that the life is of no importance at all. Consequently if they are asked whether a bad person is able to be among the good, they say that by God's mercy he can be, since it is the work of an almighty power. Indeed if they are asked whether the devil is able to become an angel of heaven, they say Yes, provided that he wishes to receive faith. Nor are they in any doubt about his ability to receive it. But if they are told that evil is not able to be turned into good, nor thus hell into heaven with a person, and that such a conversion is impossible because it is contrary to order, therefore contrary to God's truth, and so contrary to God Himself who is order, they reply that such ideas are false reasonings about salvation that do not interest them. All these and countless other considerations go to show how great a blindness regarding salvation and eternal life is caused by teachings about faith alone.

  
/ 10837  
  

Thanks to the Swedenborg Society for the permission to use this translation.