¹ Viešpats kalbėjo Mozei:

² “Pašvęsk man visus pirmagimius: ar jie būtų žmonių, ar gyvulių. Jie­mano”.

³ Mozė kalbėjo tautai: “Atsiminkite šitą dieną, kurią išėjote iš Egipto, iš vergijos namų. Savo rankos galybe Viešpats jus išvedė, todėl nevalgykite nieko rauginto.

⁴ Šiandien, Abibo mėnesį, jūs išėjote.

⁵ Kai Viešpats tave įves į kanaaniečių, hetitų, amoritų, hivų ir jebusiečių šalį, plūstančią pienu ir medumi, kurią tau duoti Jis prisiekė tavo tėvams, tu privalai švęsti tą šventę šį mėnesį.

⁶ Septynias dienas valgysi neraugintą duoną, septintą dieną bus šventė Viešpačiui.

⁷ Neraugintą duoną privalai valgyti septynias dienas, ir nei pas tave, nei tavo gyvenamose vietose nebus raugintos duonos.

⁸ Tą dieną tu sakysi savo sūnui: ‘Tai daroma dėl to, ką Viešpats padarė išvesdamas mane iš Egipto’.

⁹ Tai bus kaip ženklas tau ant rankos ir prisiminimas ant kaktos, kad Viešpaties įstatymas būtų tavo lūpose. Juk galinga ranka Viešpats tave išvedė iš Egipto.

¹⁰ Vykdyk šitą nurodymą kasmet skirtu laiku.

¹¹ Kai Viešpats tave įves į kanaaniečių šalį, kaip Jis prisiekė tau ir tavo tėvams, ir ją tau atiduos,

¹² tai kiekvieną savo pirmagimį atskirsi Viešpačiui ir kiekvieną gyvulių pirmagimį. Vyriškos lyties pirmagimiai priklauso Viešpačiui.

¹³ Kiekvieną pirmagimį asilaitį privalai išpirkti ėriuku, bet jei neišpirksi, užmušk jį. Kiekvieną savo žmonių pirmagimį sūnų privalai išpirkti.

¹⁴ Kai ateityje tavo sūnus paklaus: ‘Ką tai reiškia?’, jam atsakyk: ‘Galinga ranka Viešpats mus išvedė iš Egipto, iš vergijos namų.

¹⁵ Kai faraonas užsikietino ir nenorėjo mūsų išleisti, Viešpats nužudė visus pirmagimius Egipto šalyje, tiek žmonių, tiek gyvulių pirmagimius. Todėl aukoju Viešpačiui kiekvieną pirmagimį vyriškos lyties, o kiekvieną pirmagimį savo vaikų išperku’.

¹⁶ Tai bus kaip ženklas ant tavo rankos ir prisiminimas ant tavo kaktos, nes savo galinga ranka Viešpats mus išvedė iš Egipto”.

¹⁷ Kai faraonas išleido žmones, Dievas jų nevedė filistinų šalies keliu, nors tai būtų buvę arčiausia. Nes Dievas sakė: “Kad išvydę karą žmonės nepradėtų gailėtis ir nesugrįžtų į Egiptą”.

¹⁸ Dievas vedė tautą aplinkiniu dykumų keliu, audonosios jūros link. Izraelitai išėjo iš Egipto apsiginklavę.

¹⁹ Mozė paėmė su savimi Juozapo kaulus, nes jis buvo prisaikdinęs izraelitus, sakydamas: “Dievas tikrai jus aplankys, ir jūs išnešite iš čia mano kaulus”.

²⁰ Jie keliavo iš Sukoto ir pasistatė stovyklą Etame, dykumos pakraštyje.

²¹ Viešpats ėjo pirma jų dieną debesies stulpe, rodydamas kelią, o naktį ugnies stulpe, šviesdamas jiems, kad jie galėtų keliauti dieną ir naktį.

²² Jis nepatraukė nuo jų debesies stulpo dieną nė ugnies stulpo naktį.

¹ Klausykis mano tauta mano įstatymo. Išgirsk savo ausimis mano burnos žodžius!

² Atversiu burną palyginimais, atskleisiu senovės laikų paslaptis.

³ Ką girdėjome ir sužinojome, ką mūsų tėvai pasakojo mums,

⁴ neslėpsime nuo jų vaikų, pasakosime būsimai kartai apie Viešpaties šlovę, Jo galybę ir stebuklus, kuriuos Jis padarė.

⁵ Jis davė liudijimą Jokūbe ir išleido įstatymą Izraelyje. Ką Jis įsakė mūsų tėvams, jie turi skelbti savo vaikams,

⁶ kad ir būsimoji karta­ateityje gimsiantieji vaikai­žinotų ir skelbtų savo vaikams,

⁷ kad jie pasitikėtų Dievu, nepamirštų Dievo darbų ir laikytųsi Jo įsakymų,

⁸ kad netaptų jie, kokie buvo jų tėvai, kietasprandė ir maištinga karta; karta, kurios širdis nebuvo tvirta nei dvasia ištikima Dievui.

⁹ Efraimai, ginkluoti lankais, pabėgo iš mūšio kautynių dieną.

¹⁰ Dievo sandoros jie nesilaikė ir įstatymų nepaisė.

¹¹ Užmiršo Jo darbus bei padarytus stebuklus.

¹² Jų tėvams matant, Jis darė nuostabių dalykų Egipto šalyje, Coano laukuose.

¹³ Jis perskyrė jūrą ir pervedė juos, vandenys stovėjo kaip siena.

¹⁴ Jis vedė juos dieną debesimi, o naktį­ugnies šviesa.

¹⁵ Jis perskėlė dykumos uolą ir pagirdė juos kaip iš gelmių.

¹⁶ Iš uolos veržėsi srovės ir vanduo lyg upės tekėjo.

¹⁷ Tačiau jie dar daugiau prieš Jį nusidėjo, maištavo prieš Aukščiausiąjį dykumoje.

¹⁸ Jie gundė Dievą savo širdyse, reikalaudami maisto, kurio užsigeidė.

¹⁹ Jie kalbėjo prieš Dievą ir sakė: “Argi gali Dievas paruošti mums stalą dykumoje?

²⁰ Štai Jis smogė į uolą, iš jos ištekėjo vandenys ir pasipylė upeliai. Bet argi Jis gali duoti duonos ir mėsos savo tautai?”

²¹ Išgirdęs tai, Viešpats supyko, ugnis užsidegė prieš Jokūbą, rūstybė kilo prieš Izraelį,

²² nes jie netikėjo Dievu ir nepasitikėjo Jo išgelbėjimu.

²³ Tačiau Jis debesims įsakė iš aukštybių, dangaus vartus atidarė.

²⁴ Iš dangaus Jis pabėrė maną­maistą jiems valgyti.

²⁵ Žmonės valgė angelų duoną; turėjo pakankamai maisto.

²⁶ Jis padangėje sukėlė rytų ir pietų vėją savo galia

²⁷ ir leido lyti ant jų mėsa kaip dulkėmis ir sparnuotais paukščiais kaip jūros smiltimis.

²⁸ Jie krito į jų stovyklą ties palapinėmis.

²⁹ Jie valgė, ir visi pasisotino: patenkino Dievas jų norus.

³⁰ Bet jie dar nebuvo palikę savo geismų, dar valgis tebebuvo burnoje,

³¹ kai Dievo rūstybė užgriuvo juos. Jis išžudė jų riebiausius ir Izraelio rinktinius sunaikino.

³² Nepaisant viso to, jie ir toliau nuodėmiavo, netikėdami Dievo stebuklais.

³³ Jie leido dienas tuštybėje, savo metus­baimėje.

³⁴ Naikinami ieškojo jie Dievo, sugrįžę Viešpaties klausė.

³⁵ Atsiminė, kad Dievas yra jų uola, aukščiausiasis Dievas jų atpirkėjas.

³⁶ Bet jie apgaudinėjo Jį ir savo liežuviais melavo Jam,

³⁷ jų širdis nebuvo teisi prieš Jį, jie nepasiliko ištikimi Jo sandorai.

³⁸ Tačiau Jis, būdamas kupinas gailestingumo, atleido kaltes ir nesunaikino jų. Daugelį kartų Jis sulaikė savo rūstybę ir neišliejo pykčio.

³⁹ Jis atsimindavo, kad jie tėra kūnas ir kvapas, kuris nueina ir nebegrįžta.

⁴⁰ Kaip dažnai jie pykdė Jį dykumoje, liūdino tyruose!

⁴¹ Jie vis iš naujo gundė Dievą ir apribojo Izraelio Šventąjį.

⁴² Jie neprisimindavo Jo rankos ir tos dienos, kai Jis išvadavo juos iš priešo,

⁴³ kai darė Egipte ženklus ir stebuklus Coano laukuose.

⁴⁴ Jis pavertė krauju upelius ir upes, kad jie negalėtų gerti iš jų.

⁴⁵ Jis siuntė muses, kurios kandžiojo juos, taip pat varles, kurios naikino juos.

⁴⁶ Jis užleido ant jų laukų derliaus žiogus ir skėrius.

⁴⁷ Jis išdaužė ledais vynuogynus ir šilkmedžius sunaikino šalčiu.

⁴⁸ Jų gyvuliai nuo ledų žuvo ir galvijus naikino žaibai.

⁴⁹ Jis siuntė jiems savo rūstybę, įtūžį, pyktį ir visus nelaimių nešėjus.

⁵⁰ Jis padarė kelią savo rūstybei, nesaugojo jų nuo mirties, ant jų užleido marą.

⁵¹ Jis išžudė visus pirmagimius Egipte, pajėgumo pradžią Chamo palapinėse.

⁵² Jis išvedė savo tautą kaip avis, kaip kaimenę dykuma vedė.

⁵³ Jis vedė juos saugiai, jie nieko nebijojo, jų priešus apdengė jūra.

⁵⁴ Jis atvedė juos į šventąją žemę, prie kalno, kurį Jo dešinė buvo įsigijusi.

⁵⁵ Jis išvarė tautas, išdalijo jų žemę paveldėti ir Izraelio gimines apgyvendino jų palapinėse.

⁵⁶ Tačiau jie gundė Jį ir maištavo prieš Dievą, Aukščiausiojo įsakymų nesilaikė.

⁵⁷ Nusisuko ir buvo neištikimi kaip jų tėvai, nukrypo į šalį kaip sugadintas lankas.

⁵⁸ Aukštumomis jie kėlė Jo pyktį, drožtais atvaizdais sukėlė Jam pavydą.

⁵⁹ Dievas, tai išgirdęs, supyko ir pasibjaurėjo Izraeliu.

⁶⁰ Jis paliko palapinę Šilojuje, kurią tarp žmonių buvo pasistatęs.

⁶¹ Savo jėgą Jis atidavė į nelaisvę, savo šlovę­į priešo rankas.

⁶² Savo tautą pavedė kardui ir pyko ant savo paveldėjimo.

⁶³ Jaunuolius ugnis prarijo, mergaitės liko netekėjusios.

⁶⁴ Kunigai krito nuo kardo, o našlės negalėjo jų apraudoti.

⁶⁵ Tada Viešpats pabudo tarsi žmogus iš miego, tarsi karžygys, šūkaudamas nuo vyno,

⁶⁶ Jis privertė priešus bėgti, amžiną gėdą jiems padarė.

⁶⁷ Jis atsisakė Juozapo palapinės ir Efraimo giminės neišsirinko.

⁶⁸ Išsirinko Jis Judo giminę, Siono kalną pamėgo.

⁶⁹ Čia Jis pastatė savo šventyklą, aukštą kaip dangų, tvirtą lyg žemę, amžiams sutvertą.

⁷⁰ Savo tarną Dovydą Jis išsirinko, paėmęs jį nuo avių gardų.

⁷¹ Pašaukė jį nuo žindančių avių ganyti Jokūbą ir Izraelį, Jo paveldėjimą.

⁷² Jis ganė juos nuoširdžiai, rūpestinga ranka juos vedė.