The Bible

 

Apkalbos 2

Study

   

1 Viešpats savo rūstybės debesimi aptemdė Siono dukterį. Jis nusviedė Izraelio didybę iš dangaus į dulkes. ūstybės dieną Jis užmiršo savo pakojį.

2 Viešpats negailestingai sunaikino visas Jokūbo gyvenvietes, nugriovė Judo dukters tvirtoves, nusviedė į dulkes; karalystė ir kunigaikščiai neteko savo garbės.

3 Jis savo rūstybėje nulaužė Izraelio ragą, atitraukė nuo jo savo dešinę priešų akivaizdoje ir degė Jokūbe kaip viską ryjanti ugnis.

4 Jis savo dešine įtempė lanką kaip priešas ir sunaikino visą Siono dukters išdidumą. Jo įtūžis išsiliejo kaip ugnis.

5 Viešpats tapo priešu: prarijo Izraelį, prarijo jo rūmus, pavertė griuvėsiais tvirtoves ir padaugino Judo dukrai vargų ir kančių.

6 Savo palapinę Jis sugriovė kaip sodo pastogę, susirinkimų vietą sunaikino. Viešpats pašalino Sione švenčių ir sabatų iškilmes, paniekino savo įtūžyje karalius bei kunigus.

7 Viešpats atmetė savo aukurą, atsisakė šventyklos, o rūmus atidavė į priešų rankas. Jie šūkavo Viešpaties namuose kaip anksčiau iškilmių metu.

8 Viešpats nusprendė Siono dukters sienas sunaikinti. Jis, ištempęs matavimo virvę, ištiesė ranką galutiniam sunaikinimui. Įtvirtinimai ir sienos sunaikinti.

9 Vartai sulindo į žemę, užkaiščiai sulinko ir sulūžo, karaliai ir kunigaikščiai išsklaidyti pagonių tautose; įstatymo nebeliko, pranašai nebegauna regėjimų iš Viešpaties.

10 Siono dukters vyresnieji sėdi tylėdami ant žemės, galvas apsibarstę pelenais ir apsisiautę ašutinėmis. Jeruzalės mergaitės stovi, nuleidusios galvas.

11 Mano akys paraudo nuo ašarų, siela nerimsta, širdis plyšta iš skausmo dėl tautos sunaikinimo; kūdikiai ir vaikai alpsta miesto gatvėse.

12 Jie sako motinoms: “Kur grūdai ir vynas?”, kai alpsta, lyg būtų sunkiai sužeisti, ir miršta motinų glėbyje.

13 Jeruzale, kuo paguosiu ir kam prilyginsiu tavo kančias? Siono dukterie, kuo pastiprinsiu tave? Tavo žaizda yra didelė kaip jūra. Kas gali pagydyti tave?

14 Tavo pranašai pranašavo tuštybes ir kvailystes. Jie neatidengė tavo kalčių, kad apsaugotų nuo tremties. Jie matė melagingų regėjimų dėl tavęs ir apgaulę.

15 Dabar praeiviai ploja rankomis, švilpia ir kraipo galvas, žiūrėdami į Jeruzalę: “Ar taip atrodo miestas, kurį vadino grožio tobulybe ir visos žemės džiaugsmu?”

16 Tavo priešai atvėrė burnas prieš tave, švilpia, griežia dantimis. Jie sako: “Mes prarijome ją! Tai diena, kurios laukėme. Mes sulaukėme ir matome tai!”

17 Ką Viešpats nusprendė, tą įvykdė. Jo seniai paskelbti žodžiai išsipildė. Jis griovė ir nesigailėjo, o tavo priešams leido džiaugtis ir išaukštino jų ragus.

18 Jų širdys šaukėsi Viešpaties: “Siono dukters siena!” Tavo ašaros tegul teka srovėmis dieną ir naktį! Nesudėk akių ir nesiilsėk!

19 Maldauk vakare ir nakčia! Išliek savo širdį kaip vandenį Viešpaties akivaizdoje. Pakelk rankas į Jį dėl savo vaikų gyvybės, kurie alpsta iš bado gatvėse.

20 Viešpatie, pažvelk! Argi esi ką panašaus matęs? Nejaugi motinos turi valgyti savo vaisių, kūdikius, kuriuos glamonėjo? Argi kunigai ir pranašai turi būti žudomi Viešpaties šventykloje?

21 Gatvių dulkėse guli jauni ir seni. Jaunuoliai ir mergaitės krito nuo kardo. Pykčio metu juos nužudei, išžudei nesigailėdamas.

22 Tu pašaukei iš visų kampų lyg į šventas iškilmes mano priešus taip, kad Viešpaties įtūžio dieną nė vienas neištrūko ir nepabėgo. Kuriuos auginau ir auklėjau, sunaikino priešas.

   

From Swedenborg's Works

 

Arcana Coelestia #9815

Study this Passage

  
/ 10837  
  

9815. 'For glorious adornment' means in order to display Divine Truth as it exists in its inward form and its outward form in the spiritual kingdom lying adjacent to the celestial kingdom. This is clear from the meaning of 'glory' as Divine Truth, dealt with in the Preface to Genesis 18, and in 5922, 9429; and from the meaning of 'adornment' too as Divine Truth, but as it exists in its outward form. For the splendour and beauty of Divine Truth as they appear in outward things are meant by 'adornment'. So it is that the Word as to its internal sense is described as 'glory', but as to its external sense, in respect of the splendour and beauty which the internal imparts to it, is described as 'adornment'. Consequently the spiritual heaven, meant here by the holy garments that were 'for glorious adornment', is the glory, insofar as Divine Truth in its inward form is present there; and it is the adornment too, insofar as Divine Truth in its outward form is also present there.

[2] Something similar is meant by 'adornment' in the following places: In Jeremiah,

In His anger the Lord covers the daughter of Zion with a cloud. He has cast down from heaven to earth the adornment of Israel, and does not remember His footstool. Lamentations 2:1.

'The daughter of Zion' stands for the celestial Church, 'the adornment of Israel' for the spiritual Church, which is called 'the adornment' by virtue of the splendour and beauty of truth. Something similar occurs in Isaiah,

I have caused My righteousness to draw near, it is not far off, and My salvation will not delay. I will give salvation in Zion, My adornment to Israel. Isaiah 46:13.

In the same prophet,

Look out from heaven, from the dwelling-place of Your holiness and of Your adornment. Isaiah 63:15.

'The dwelling-place of holiness' stands for the celestial kingdom, and 'the dwelling-place of adornment' for the spiritual kingdom. In Daniel,

There came out one small-sized horn, and it grew exceedingly towards the south, and towards the east, and towards the adornment. 1 Daniel 8:9.

And elsewhere in the same prophet,

The king of the north too will stand in the land of adornment 1 with destruction in his hand; 2 and when he comes into the land of adornment 1 many will collapse. Daniel 11:16, 41.

'The land of adornment' stands for the Lord's Church where God's truth or the Word is.

Footnotes:

1. i.e. the land of Israel

2. literally, consummation through his hand

  
/ 10837  
  

Thanks to the Swedenborg Society for the permission to use this translation.