The Bible

 

Jeremijas 48

Study

   

1 Kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas, apie Moabą sako: “Vargas Nebojui, jis apiplėštas; Kirjataimai paimti, tvirtovė sugėdinta ir sunaikinta.

2 Moabo garbė praėjo. Priešai Hešbone galvojo tave sunaikinti: ‘Pulkime, sunaikinkime Moabą ir pašalinkime jį iš tautų tarpo!’ Tu, Madmeno mieste, irgi nutilsi, kardas sunaikins tave!

3 Šauksmas girdimas Horonaimuose, plėšimas ir didelis sunaikinimas.

4 Moabas sunaikintas, verkia jo kūdikiai.

5 Jie kyla Luhito šlaitu verkdami, nusileidžia į Horonaimus, jų priešai girdi verksmą dėl sunaikinimo.

6 Bėkite, būkite kaip kadagys dykumoje.

7 Kadangi pasitikėjai savo darbais ir turtais, tu būsi paimtas. Kemošas išeis į nelaisvę kartu su kunigais ir kunigaikščiais.

8 Sunaikinimas pasieks kiekvieną miestą, nė vienas neišsigelbės. Slėniai ir lygumos bus sunaikintos.

9 Duokite Moabui sparnus, kad jis galėtų pabėgti! Jis bus visai sunaikintas, miestai ištuštės.

10 Prakeiktas, kas Viešpaties įsakymą nenoriai vykdo ir kas saugo savo kardą nuo kraujo.

11 Moabas gyveno be rūpesčių nuo pat savo jaunystės, jo mielės nusėdo; jis nebuvo perpilamas iš indo į indą ir nebuvo ištremtas. Todėl jo skonis liko tas pats ir kvapas nepasikeitė.

12 Ateis laikas, kai Aš siųsiu jam pilstytojų, kurie jį perpils, jo ąsočius ištuštins ir sudaužys.

13 Moabas gėdysis Kemošo, kaip Izraelis gėdijosi Betelio, kuriuo pasitikėjo.

14 Kaip galite sakyti: ‘Mes esame galingi vyrai, karžygiai!’

15 Moabas apiplėštas, jo miestai sunaikinti, rinktiniai jaunuoliai išėjo į pražūtį,­sako Karalius, kareivijų Viešpats.­

16 Moabo sunaikinimas artėja.

17 Apverkite jį, kaimynai ir visi, kurie žinote jo vardą. Sulaužytas jo stiprusis skeptras, puikioji lazda!

18 Nusileisk iš savo šlovės sosto į purvą, Dibono dukra! Moabo naikintojas ateis ir sugriaus tavo tvirtoves.

19 Sustok pakelėje, Aroero gyventoja, ir klausk pabėgėlį, kas atsitiko?

20 Moabas yra sumuštas ir nugalėtas! Šaukite ir dejuokite! Praneškite Arnone, kad Moabas apiplėštas.

21 Bausmė atėjo lygumos kraštui: Holonui, Jahacui, Mefaatui,

22 Dibonui, Nebojui, Bet Diblataimams,

23 Kirjataimams, Bet Gamului, Bet Meonui,

24 Kerijotams, Bocrai ir visiems Moabo miestams.

25 Nukirstas Moabo ragas ir jo petys sutriuškintas,­sako Viešpats.­

26 Nugirdykite jį, nes jis didžiavosi prieš Viešpatį. Moabas voliosis savo vėmaluose ir taps pajuoka.

27 Ar nesityčiojai iš Izraelio, lyg jis būtų vagis?

28 Moabo gyventojai, pasitraukite iš miestų ir gyvenkite uolose kaip balandžiai, susikrovę lizdą aukštai skardžiuose.

29 Mes girdėjome apie Moabo išdidumą, puikybę, akiplėšiškumą ir pasididžiavimą.

30 Aš žinau, kad jo pasigyrimas yra tuščias ir darbai niekam tikę.

31 Aš verkiu ir dejuoju Moabo ir Kir Hereso žmonių.

32 Aš verkiu dėl tavęs, Sibmos vynuogyne, daugiau negu dėl Jazero. Tavo atžalos nusidriekė per jūrą ir pasiekė Jazerą. Naikintojas užpuolė tavo vasaros vaisius ir vynuogyno derlių.

33 Džiaugsmas ir linksmybė dingo iš derlingų Moabo laukų. Aš pašalinau vyną iš spaustuvo, vyno mynėjas nebemina jo, džiaugsmo šūksnių negirdėti.

34 Šauksmas iš Hešbono pasiekia Elealę, jų aimanos girdimos iki Jahaco, o iš Coaro­iki Horonaimų ir Eglat Šelišijos. Ir Nimrimų vandenys išseks.

35 Aš sustabdysiu Moabe aukojimą ir smilkymą jų dievams aukštumose.

36 Mano širdis dejuoja kaip fleita dėl Moabo ir Kir Hereso žmonių. Jie neteko visų savo turtų, kuriuos turėjo.

37 Visų galvos nuskustos ir barzdos nukirptos; rankos suraižytos ir strėnos padengtos ašutinėmis.

38 Ant visų Moabo stogų ir aikštėse girdisi tik dejavimas. Aš sudaužiau Moabą kaip netinkamą indą,­sako Viešpats.­

39 Jie dejuos, sakydami: ‘Kaip sudaužytas, kaip sugėdintas Moabas!’ Jis taps pajuoka ir pasibaisėjimu visoms aplinkinėms tautoms.

40 Jis atskrenda kaip erelis ir ištiesia sparnus virš Moabo.

41 Jis paims tvirtoves ir miestus. Tą dieną Moabo kariai bus nuliūdę ir išsigandę kaip moterys.

42 Moabo tauta bus sunaikinta, nes ji didžiavosi prieš Viešpatį.

43 Išgąstis, duobė ir spąstai laukia jūsų, Moabo gyventojai!

44 Kas pabėgs nuo išgąsčio, įkris į duobę, kas išlips iš duobės, pateks į spąstus. Tai ištiks Moabą jų aplankymo metu.

45 Bėgantys ir netekę jėgų sustos Hešbono pavėsyje. Bet ugnis išeis iš Hešbono ir liepsna iš Sihono ir praris Moabo kaktą ir triukšmadarių galvos vainiką.

46 Vargas tau, Moabai! Tu žuvai, Kemošo tauta! Tavo sūnūs yra ištremti, tavo dukterys pateko į nelaisvę.

47 Bet Aš parvesiu Moabo ištremtuosius paskutinėmis dienomis,­ sako kareivijų Viešpats”. Toks yra Moabo teismas.

   

From Swedenborg's Works

 

Arcana Coelestia #1589

Study this Passage

  
/ 10837  
  

1589. 'Like the land of Egypt as you come to Zoar' means facts acquired from affections for good. This becomes clear from the meaning of 'Egypt', dealt with in 1164, 1165, in a good sense in 1462, as knowledge, and from the meaning of 'Zoar' as the affection for good. Zoar was a city not far from Sodom, to which also Lot fled when he was snatched by angels from the fire of Sodom, as described in Genesis 19:20, 22, 30. In addition to this, Zoar is referred to in Genesis 14:2, 8; Deuteronomy 34:3; Isaiah 15:5; Jeremiah 48:34, in all of which places also it means an affection. And since it means the affection for good, it also means in the contrary sense, as is usual, the affection for evil.

[2] There are three constituent parts of the external man - rational, factual, and external sensory. The rational part is more interior, the factual more exterior, and the external sensory the most external. The rational is the part by means of which the internal man is joined to the external, the character of the rational determining the character of this conjunction. The external sensory part consists in the present instance in sight and hearing. But in itself the rational has no existence if affection does not flow into it, making it active so as to receive life. Consequently the rational receives its character from that of the affection flowing into it. When the affection for good flows in, that affection for good becomes with the rational an affection for truth; and the contrary happens when the affection for evil flows in. Because the factual part attaches itself to the rational and serves as its agent it also follows that the affection flows into and reorganizes the factual part. For nothing has life in the external man apart from affection. The reason is that the affection for good comes down from the celestial, that is, from celestial love, which imparts life to everything into which it flows, even to affections for evil, that is, to evil desires.

[3] Actually the good of love from the Lord flows in constantly, doing so through the internal man into the external. But anyone who is governed by an affection for evil, that is, by an evil desire, corrupts that good. Nevertheless the life brought to it remains. Such may be seen from a comparison with objects on which the sun's rays fall. There are some objects which accept them in a most beautiful way, converting them into the most beautiful colours, as a diamond, ruby, jacinth, sapphire, and other precious stones do. Other objects however do not accept them in that manner but convert them into the ugliest colours. The same point may be shown from the very characters of people. There are some who accept the good actions of another with every display of affection, while others convert them into evil. From this it becomes clear what the knowledge acquired from affections for good is which is meant by 'the land of Egypt as you come to Zoar' when the rational is 'like the garden of Jehovah'.

  
/ 10837  
  

Thanks to the Swedenborg Society for the permission to use this translation.