The Bible

 

Genesis 31

Study

   

1 Jokūbas girdėjo Labano sūnus kalbant: “Jokūbas pasiglemžė visa, kas priklausė mūsų tėvui. Iš mūsų tėvo jis įsigijo visą šitą turtą”.

2 Be to, Jokūbas pastebėjo, kad Labanas jo atžvilgiu nebuvo toks pat kaip anksčiau.

3 Viešpats tarė Jokūbui: “Grįžk į tėvų šalį pas savo gimines. Aš būsiu su tavimi!”

4 Jokūbas pasišaukė achelę ir Lėją į lauką prie savo bandos

5 ir joms tarė: “Aš matau, kad jūsų tėvas mano atžvilgiu nebėra toks kaip anksčiau. Bet mano tėvo Dievas buvo su manimi.

6 Jūs pačios žinote, kaip visomis jėgomis tarnavau jūsų tėvui.

7 Jūsų tėvas apgaudinėjo mane ir dešimt kartų keitė mano atlyginimą. Tačiau Dievas neleido jam manęs skriausti.

8 Jei jis sakė: ‘Dėmėtieji tebūna tavo atlyginimas’, visos ožkos ir avys vedė dėmėtus. O jei jis sakė: ‘Dryžuotieji tebūna tavo atlyginimas’, visos avys ir ožkos vedė dryžuotus.

9 Taip Dievas atėmė jūsų tėvo gyvulius ir man atidavė.

10 Gyvulių poravimosi metu sapne mačiau, kad dryžuotieji, dėmėti ir kerši patinai eina prie patelių.

11 Tada Dievo angelas sapne man tarė: ‘Jokūbai!’ Aš atsiliepiau: ‘Aš čia!’

12 Jis tarė: ‘Žiūrėk, visi dryžuoti, dėmėti ir kerši patinai eina prie patelių! Aš mačiau visa, ką Labanas tau darė.

13 Aš esu Betelio Dievas, kur tu patepei akmens paminklą ir davei įžadą. Išeik iš šitos šalies ir sugrįžk į savo gimtinę!’ ”

14 Tada achelė ir Lėja kalbėjo: “Ar mums dar yra dalis tėvo namuose?

15 Argi mes nelaikomos svetimomis? Juk jis pardavė mus ir gautus pinigus už mus naudojo sau.

16 Iš tikrųjų visi turtai, kuriuos Dievas atėmė iš mūsų tėvo, priklauso mums ir mūsų vaikams. Taigi dabar daryk visa, ką Dievas tau įsakė”.

17 Jokūbas užsodino ant kupranugarių savo vaikus ir žmonas,

18 išsivarė visus savo gyvulius ir pasiėmė visą savo mantą, kurią jis buvo įsigijęs Mesopotamijoje, kad eitų pas savo tėvą Izaoką į Kanaano šalį.

19 Labanas tuo metu kirpo avis. Tada achelė pavogė dievukus, kurie priklausė jos tėvui.

20 Jokūbas apgavo sirą Labaną, nes pabėgo, nieko nesakęs.

21 Jis pasiėmė viską, kas jam priklausė; persikėlęs per upę, pasuko į Gileado kalnyną.

22 Trečią dieną Labanui pranešė, kad Jokūbas pabėgo.

23 Tada Labanas, pasiėmęs savo brolius, vijosi jį septynias dienas ir pasivijo Gileado kalnyne.

24 Dievas sapne atėjo pas sirą Labaną ir tarė: “Saugokis, nekalbėk su Jokūbu šiurkščiai!”

25 Jokūbas jau buvo pasistatęs palapinę kalnyne, kai Labanas jį pasivijo. Labanas su savo broliais taip pat pasistatė palapinę Gileado kalnyne

26 ir tarė Jokūbui: “Kodėl taip pasielgei ir iškeliavai nieko man nesakęs, slaptai išsivarydamas mano dukteris kaip karo belaisves?

27 Kodėl slapčia pabėgai ir pasislėpei nuo manęs? Jei būtum man pasisakęs, būčiau išlydėjęs tave iškilmingai, su dainomis, būgnais ir arfomis.

28 Tu neleidai man pabučiuoti vaikaičių ir dukterų. Tu pasielgei neprotingai.

29 Aš galėčiau tau pakenkti, bet tavo tėvo Dievas sapne pasakė man: ‘Saugokis, nekalbėk su Jokūbu šiurkščiai’.

30 Žinau, tu išsiilgai savo tėvo namų ir todėl iškeliavai, bet kodėl pavogei mano dievukus?”

31 Jokūbas atsakė Labanui: “Pabėgau bijodamas, kad prievarta neatimtum iš manęs savo dukterų.

32 O dėl vagystės, tai tas, pas kurį rasi savo dievukus, temiršta! Mūsų akivaizdoje ieškok ir pasiimk, kas tavo”. Jokūbas nežinojo, kad achelė buvo pavogusi dievukus.

33 Labanas patikrino Jokūbo, Lėjos ir abiejų tarnaičių palapines, bet nieko nerado. Tada jis, išėjęs iš Lėjos palapinės, įėjo į achelės palapinę.

34 Bet achelė dievukus buvo paslėpusi kupranugario balne ir atsisėdusi ant jų. Labanas iškrėtė visą palapinę, bet nerado.

35 Ji tarė savo tėvui: “Nepyk, mano viešpatie, kad negaliu atsikelti, nes su manimi vyksta tai, kas darosi moteriškėms”. Jis ieškojo, bet dievukų nerado.

36 Jokūbas supyko ir barė Labaną: “Kuo nusikaltau, kuo nusidėjau, kad su tokiu užsidegimu mane vijaisi

37 ir iškrėtei visus mano daiktus? Ką radai iš savo turtų? Pavesk tą reikalą mano ir savo giminaičiams, tegul jie išsprendžia mudviejų bylą!

38 Dvidešimt metų aš pas tave tarnavau. Tavo avys ir ožkos nebuvo bergždžios, ir tavo bandos avinų aš nevalgiau.

39 Kas žvėrių sudraskyta, nenešiau tau. Aš pats turėjau atlyginti nuostolį. Iš manęs reikalavai atlyginti, kas pavogta dieną ar naktį.

40 dieną kenčiau kaitrą, naktį­šaltį, ir miegas bėgo nuo mano akių.

41 Taip dvidešimt metų tarnavau tavo namuose: keturiolika metų už dukteris ir šešerius metus už bandą. Tu dešimt kartų keitei mano atlyginimą!

42 Jei mano tėvo Dievas, Abraomo Dievas, kurio bijojosi Izaokas, nebūtų buvęs su manimi, tikrai dabar būtum mane išleidęs tuščiomis rankomis. Mano priespaudą ir vargą matė Dievas ir praėjusią naktį sudraudė tave”.

43 Labanas atsakė Jokūbui: “Dukterys yra mano dukterys, vaikaičiai­mano vaikaičiai, banda­ mano banda, ir visa, ką matai, man priklauso. O ką galiu šiandien daryti savo dukterims ir jų vaikams?

44 Todėl ateik ir padarykime sandorą­aš ir tu. Ir tai tebūna liudijimas tarp manęs ir tavęs!”

45 Tada Jokūbas, suradęs akmenį, pastatė paminklą.

46 Po to Jokūbas liepė savo giminaičiams: “Pririnkite akmenų!” Tie pririnkę sukrovė juos, ir ant tos krūvos jie valgė.

47 Labanas tuos akmenis pavadino Jegar Sahaduta, o Jokūbas­ Galedu.

48 Labanas tarė: “Šita akmenų krūva yra liudytoja tarp manęs ir tavęs”. Todėl ji vadinama Galedu

49 ir Micpa, nes jis sakė: “Viešpats tegu stebi mane ir tave, kai būsime vienas nuo kito atsiskyrę!

50 Jeigu tu skriausi mano dukteris ar vesi dar daugiau žmonų, nors nėra žmonių tarp mūsų, bet Dievas yra mūsų liudytojas”.

51 Labanas toliau kalbėjo Jokūbui: “Štai akmenų krūva ir paminklas, kurį pastačiau tarp mūsų.

52 Ši krūva bus liudytojas ir paminklas bus liudytojas, kad aš neisiu pas tave pro šitą akmenų krūvą, nė tu eisi pas mane pro šitą akmenų krūvą ir šitą paminklą su piktu kėslu!

53 Abraomo ir Nahoro Dievas, jų tėvų Dievas, tebūna teisėjas tarp mudviejų!” Jokūbas tada prisiekė Tuo, kurio bijojo jo tėvas Izaokas.

54 Tada Jokūbas aukojo kalne ir pasikvietė savo giminaičius valgyti. Jie valgė ir pasiliko ant kalno visą naktį.

55 Labanas, atsikėlęs anksti rytą, pabučiavo savo vaikaičius bei dukteris ir juos palaimino. Jis atsiskyrė nuo jų ir sugrįžo į savo vietovę.

   

From Swedenborg's Works

 

Arcana Coelestia #4031

Study this Passage

  
/ 10837  
  

4031. 'And before [the eyes of those of] the flock which came together later he did not put [the rods] in' means things that are compulsory. This is clear from the meaning of 'coming together later'. 'Coming together first' means, as shown above in 4029, that which is spontaneous or free; and from this, as well as from the sequence of thought in the internal sense, it is evident that 'coming together later' means that which is compulsory or non-free. It is also evident from the consideration that the expression 'coming on heat' is not used here as it is of those which came together first. For 'coming on heat' means affection, in this case an intense desire. Anything that does not begin from affection is not spontaneous or free, for everything spontaneous or free is in keeping with one's affection or love, 2870. This consideration is also evident from the derivation of the expression in the original language as a lack, for if the intense desire is lacking, all sense of freedom is at an end, in which case that which a pervert does is referred to as non-freedom and at length that which is compulsory.

[2] It may be seen from the paragraphs quoted above in 4029 that every joining together of truth and good, and therefore all reformation and regeneration, is effected in freedom, that is, is the outcome of what is spontaneous. Consequently no joining together of truth and good, thus no regeneration, is possible in the absence of freedom, that is, through compulsion. What freedom is, and the origin of it, see 2870-2893, where Human Freedom is the subject. Anyone who is unaware of the fact that no joining of truth and good, that is, no making of these one's own, and so no regeneration, is possible except in a person's freedom, ends up - if he reasons about the Lord's Providence, about human salvation, and about the eternal damnation of many - with utterly dim misconceptions and then with serious errors. For he imagines that if the Lord is willing, He is able to save anyone, and to do so by all manner of means beyond number - by miracles, by the dead coming back again, by direct revelations, by angels withholding people from evils, and driving them to good by the plain use of force, and by many states into which a person is introduced and becomes repentant, and by many other means.

[3] But he does not know that all of these means involve compulsion and that nobody can be reformed through them. For anything that compels a person does not impart any affection to him; or if it is of such a nature that it does impart an affection, it binds itself to an affection for evil. Indeed it seems to instill, and does in fact instill, some holiness, but even so, when the state is altered he goes back to his previous affections, which are evils and falsities. In that case that holiness links itself to the evils and falsities and is turned into profanity, such as leads him into the worst hell of all. For that person first of all acknowledges and believes, and also has an affection for what is holy; but after that he denies it, indeed he loathes it. For profaners are those who at one point acknowledge with the heart and after that deny, not those who have not acknowledged with the heart, see 301-303, 571, 582, 593, 1001, 1008, 1010, 1059, 1327, 1328, 2051, 2426, 3398, 3399, 3402, 3898. For this reason evident miracles do not take place at the present day, only miracles which are not evident or plain to see and which are of such a nature that they do not enforce any holiness or take away a person's freedom from him. This is why the dead do not come back again and why no one is withheld from evil by direct revelations, or by angels, and led to good by the plain use of force.

[4] It is man's freedom into which the Lord operates, and by means of which He turns him in a different direction. For all freedom involves that which is present in his love or affection, and so in his will, 3158. If he does not receive good and truth in freedom it cannot be made or become his own, since that which is for him compulsory is not his own but belongs to whoever compels it. For he is not acting of himself even though the action is done by him. It does sometimes seem as though a person is drawn under compulsion towards good, as in temptations and spiritual conflicts. But within these experiences he is in greater freedom than when he is outside them, see 1937, 1947, 2881. It also seems as though a person is acting under compulsion when he compels himself to do good; but self-compulsion is one thing, being compelled is another. Self-compulsion with anyone is a product of the freedom within him, but being compelled is a product of non-freedom. This shows what dim misconceptions and then what errors people end up with who reason about the Lord's Providence, about human salvation, and about the eternal damnation of many, yet who are unaware of the fact that it is freedom through which the Lord operates and by no means through compulsion. For compulsion in things of a holy nature if not freely accepted is dangerous.

  
/ 10837  
  

Thanks to the Swedenborg Society for the permission to use this translation.