The Bible

 

Genesis 27

Study

   

1 Izaokas paseno, ir jo akys taip aptemo, kad jis nebegalėjo matyti. Jis pasišaukė savo vyresnįjį sūnų Ezavą ir tarė jam: “Mano sūnau”. Tas atsiliepė: “Aš čia”.

2 Jis tarė: “Aš jau pasenau, nežinau savo mirties dienos.

3 Imk savo medžioklės įrankius, strėlinę ir lanką, ir, išėjęs į lauką, sumedžiok ką nors.

4 Paruošk man valgį, kokį mėgstu, atnešk jį man, kad valgyčiau ir mano siela tave palaimintų, prieš man numirštant”.

5 ebeka girdėjo Izaoką kalbant savo sūnui Ezavui. Kai Ezavas išėjo į lauką medžioti,

6 ebeka tarė savo sūnui Jokūbui: “Aš girdėjau tėvą kalbant tavo broliui Ezavui:

7 ‘Sumedžiojęs ką, paruošk man skanų valgį, kad pavalgęs galėčiau tave palaiminti Viešpaties akivaizdoje prieš savo mirtį’.

8 Taigi dabar, sūnau, klausyk mano patarimo, ką tau sakysiu.

9 Eik ir išrink iš kaimenės du geriausius ožiukus ir atnešk, kad paruoščiau iš jų tėvo mėgstamą valgį.

10 Tu jį įneši tėvui, kad jis valgytų ir tave palaimintų prieš savo mirtį”.

11 Bet Jokūbas atsakė savo motinai ebekai: “Mano brolio Ezavo kūnas apaugęs plaukais, o aš žmogus neplaukuotas.

12 Jei mano tėvas mane palytės, tada pasirodysiu kaip apgavikas. Taip užsitrauksiu prakeikimą­ne palaiminimą”.

13 Tačiau motina jam atsakė: “Sūnau, tas prakeikimas tekrinta ant manęs! Tik klausyk manęs ir nuėjęs atnešk, ką sakiau!”

14 Taigi jis nuėjęs atnešė motinai ožiukus, o ji pagamino skanų valgį, kurį mėgo tėvas.

15 Tada ebeka, paėmusi savo vyriausiojo sūnaus Ezavo geriausius drabužius, kurie buvo namie, apvilko jais jaunesnįjį sūnų Jokūbą,

16 o ožiukų kailiais apvyniojo jo neplaukuotas rankas ir kaklą.

17 Tada ji padavė paruoštą valgį ir duonos savo sūnui Jokūbui.

18 Jokūbas, įėjęs pas savo tėvą, tarė: “Mano tėve!” O tas atsiliepė: “Aš čia. Kas tu esi, mano sūnau?”

19 Jokūbas atsakė: “Aš esu Ezavas, tavo pirmagimis. Padariau, kaip man liepei. Kelkis, sėsk ir valgyk, ką sumedžiojau, kad tavo siela palaimintų mane”.

20 Izaokas paklausė: “Kaipgi, mano sūnau, taip greitai suradai?” Tas atsakė: “Viešpats, tavo Dievas, suteikė man laimės”.

21 Izaokas tarė Jokūbui: “Prieik, kad galėčiau paliesti tave, mano sūnau, ir įsitikinčiau, ar tu tikrai esi mano sūnus Ezavas”.

22 Jokūbas priėjo prie savo tėvo. Tas, jį palietęs, tarė: “Balsas Jokūbo, bet rankos Ezavo”.

23 Jis neatpažino jo, nes rankos buvo plaukuotos kaip jo brolio Ezavo; taip Izaokas palaimino Jokūbą.

24 Tėvas paklausė: “Ar tu tikrai esi mano sūnus Ezavas?” Tas atsiliepė: “Taip, esu”.

25 Izaokas tarė: “Atnešk, ką sumedžiojai, kad mano siela galėtų tave palaiminti”. Jokūbas atnešė jam, ir šis valgė, ir jis atnešė jam vyno, ir šis gėrė.

26 Tada jo tėvas Izaokas jam tarė: “Prieik ir pabučiuok mane, sūnau!”

27 Šis priėjęs pabučiavo jį, o tėvas, užuodęs Ezavo drabužių kvapą, laimindamas jį tarė: “Mano sūnaus kvapas, kaip kvapas laukų, kuriuos palaimino Viešpats.

28 Tau Dievas teduoda dangaus rasos, derlingos žemės ir apsčiai javų bei vyno!

29 Tetarnauja tau tautos ir tenusilenkia prieš tave giminės! Viešpatauk savo broliams, ir tesilenkia prieš tave tavo motinos sūnūs! Kas tave keiktų, tebūna prakeiktas, o kas tave laimintų, tebūna palaimintas!”

30 Izaokui baigus laiminti Jokūbą ir jam tik išėjus iš savo tėvo Izaoko, jo brolis Ezavas grįžo iš medžioklės.

31 Jis irgi paruošė skanų valgį ir, atnešęs tėvui, tarė: “Kelkis, tėve, ir valgyk savo sūnaus medžioklės laimikio, kad tavo siela mane palaimintų!”

32 Bet Izaokas klausė: “Kas tu esi?” Šis atsakė: “Aš esu tavo sūnus, tavo pirmagimis Ezavas”.

33 Tada Izaokas išsigando ir drebėdamas tarė: “Kas gi buvo tas, kuris anksčiau sumedžiojo ir man atnešė valgį? Aš, prieš tau pareinant, valgiau ir jį palaiminau. Jis ir bus palaimintas!”

34 Ezavas, išgirdęs savo tėvo žodžius, pradėjo labai garsiai ir graudžiai verkti, sakydamas tėvui: “Mano tėve, palaimink ir mane!”

35 Bet tėvas atsakė: “Tavo brolis klasta gavo tavo palaiminimą”.

36 Ezavas tarė: “Teisingai jį pavadino Jokūbu. Juk jis jau du kartus apgavo mane: paėmė mano pirmagimio teisę ir štai dabar­tavo palaiminimą. Nejaugi tu man nepalikai palaiminimo?”

37 Izaokas atsakė Ezavui: “Aš jį padariau tavo valdovu ir visus jo brolius atidaviau jam tarnais, javais ir vynu jį aprūpinau. Ką gi galiu padaryti dėl tavęs, mano sūnau?”

38 Ezavas tarė tėvui: “Tėve, ar tik vieną turi palaiminimą? Palaimink ir mane!” Ir Ezavas balsu verkė.

39 Jo tėvas Izaokas atsakė: “Tu neturėsi derlingos žemės savo gyvenvietėje ir dangaus rasos.

40 Savo kardu tu maitinsies ir savo broliui tarnausi. Bet ateis laikas, kada pasipriešinsi ir nusimesi jo jungą”.

41 Ezavas nekentė Jokūbo dėl tėvo palaiminimo. Ir Ezavas sakė savo širdyje: “Artėja gedulo dienos dėl tėvo, tada užmušiu savo brolį Jokūbą!”

42 ebekai buvo perduoti jos vyresniojo sūnaus žodžiai. Ji tada pasišaukė savo jaunesnįjį sūnų Jokūbą ir tarė: “Tavo brolis Ezavas rengiasi atkeršyti tau ir nori užmušti tave.

43 Taigi dabar, mano sūnau, klausyk manęs! Bėk pas mano brolį Labaną į Charaną

44 ir gyvenk pas jį, kol paliaus tavo brolio rūstybė,

45 kol tavo brolio pyktis atsileis ir jis pamirš, ką jam padarei! Po to aš nusiųsiu ką nors, kad tave pargabentų. Kodėl turėčiau jūsų abiejų netekti vieną dieną?”

46 ebeka tarė Izaokui: “Man įgriso mano gyvenimas dėl hetitų dukterų. Jei dar ir Jokūbas ves hetitę, tai kam man begyventi?”

   

From Swedenborg's Works

 

Arcana Coelestia #3391

Study this Passage

  
/ 10837  
  

3391. And Abimelech king of the Philistines looked out through a window, and saw. That this signifies the doctrine of faith looking to rational things in knowledges, is evident from the representation of Abimelech, as being the doctrine of faith that looks to rational things (n. 2504, 2509, 2510, 2533); from the signification of “king of the Philistines” as being doctrinal things (n. 3365); and from the signification of a window,” as being the intellectual faculty (n. 655, 658), consequently the internal sight, for this was formerly signified by “windows.” Thus to “look out through a window” is to perceive those things which appear by means of the internal sight, which in general are knowledges such as are of the external man. Rational things, or what is the same, appearances of truth, that is, truths spiritual, are not knowledges, but are in knowledges, for they belong to the rational, thus to the internal man, and it is the internal man which looks to the things of the external man, thus to truths in knowledges. For as knowledges are of the natural man, they are vessels that receive rational things (that truths Divine flow into the rational, and through this into the natural, and in this latter are exhibited as an image of many things in a mirror, may be seen above, n. 3368).

[2] That “windows” signify the things of the internal sight-that is, of the understanding-which in one word are called intellectual things, is evident from those passages of the Word which were adduced in n. 655; and further from the following.

In Joel:

They shall run to and fro in the city, they shall run upon the wall, they shall climb up into the houses, they shall enter in by the windows as a thief (Joel 2:9);

speaking of the evils and falsities of the last days of the church; “climbing up into the houses” denotes destroying the goods of the will (that “house” denotes the goods of the will may be seen above, n. 710, 2233, 2334); and “entering in by the windows” denotes destroying truths and their knowledges which are of the understanding.

In Zephaniah:

Jehovah will stretch out His hands upon the north, and destroy Asshur; herds shall lie down in the midst of her; every wild animal of his kind; both the pelican and the osprey, shall pass the night in the pomegranates thereof; a voice shall sing in the windows, drought shall be upon the threshold, because he hath laid bare the cedar (Zeph. 2:13-14); where the destruction of the truths of faith by reasonings, which are “Asshur,” is treated of (n. 119, 1186); that a “voice shall sing in the windows” signifies the desolation of truth, thus of the intellectual faculty as to truth.

[3] In the book of Judges:

Through the window she looked forth, and the mother of Sisera cried through the lattice, Why is his chariot so long in coming? (Judg. 5:28);

this is the prophecy of Deborah and Barak concerning the resuscitation of a spiritual church; “looking forth through a window” denotes through the reasonings of those who deny truths and thus destroy what is of the church; for such reasonings are intellectual things in the opposite sense.

In Jeremiah:

Woe unto him that buildeth his house without righteousness, and his chambers without judgment; that saith, I will build me a roomy house and spacious chambers; and cutteth him out windows; and it is ceiled with cedar, and painted with vermilion (Jeremiah 22:13-14);

“[B]uilding a house without righteousness, and chambers without judgment” denotes building up a religious system from what is not good and not true (that “righteousness and judgment” are good and truth may be seen above, n. 2235); “cutting him out windows and ceiling with cedar, and painting with vermilion,” denotes falsifying intellectual and spiritual truths. The windows of the temple at Jerusalem represented nothing but that which belongs to intellectual and thus to spiritual things. The like is signified by the windows of the new temple described in Ezekiel (40:16, 40:22, 25, 40:33, 36; 41:16, 26); for anyone can see that in this Prophet the new temple, the new Jerusalem, and the new earth, are nothing else than the Lord’s kingdom; thus that the things mentioned in regard to them are such as belong to His kingdom.

  
/ 10837  
  

Thanks to the Swedenborg Foundation for the permission to use this translation.