The Bible

 

Genesis 25

Study

   

1 Abraomas dar vedė kitą žmoną, vardu Ketūra.

2 Ji pagimdė Zimraną, Jokšaną, Medaną, Midjaną, Išbaką ir Šuachą.

3 Jokšanas turėjo du sūnus: Šebą ir Dedaną. Dedano sūnūs buvo: Ašūras, Letušas ir Leumas.

4 Midjano sūnūs buvo: Efa, Eferas, Henochas, Abida ir Eldava. Visi šitie yra Ketūros vaikai.

5 Abraomas atidavė Izaokui visa, ką turėjo.

6 O sugulovių sūnums Abraomas davė dovanų ir, dar gyvas būdamas, juos išsiuntė į rytų šalį, toliau nuo Izaoko.

7 Abraomas išgyveno šimtą septyniasdešimt penkerius metus.

8 Abraomas mirė sulaukęs žilos senatvės ir pasisotinęs gyvenimu. Jis susijungė su savo tauta.

9 Jį palaidojo jo sūnūs Izaokas ir Izmaelis Machpelos oloje, Coharo sūnaus hetito Efrono lauke, kuris buvo ties Mamre.

10 Tą lauką Abraomas buvo pirkęs iš hetitų. Ten yra palaidoti Abraomas ir jo žmona Sara.

11 Abraomui mirus, Dievas laimino jo sūnų Izaoką, kuris gyveno prie Lahai oijo šulinio.

12 Šitie yra palikuonys Izmaelio, Abraomo sūnaus, kurį egiptietė Hagara, Saros tarnaitė, pagimdė Abraomui.

13 Šitie yra jų vardai, kaip jie buvo vadinami savo giminėse: Izmaelio pirmagimis Nebajotas ir Kedaras, Adbeelis, Mibsamas,

14 Mišma, Dūma, Masa,

15 Hadaras, Tema, Jetūras, Nafišas ir Kedma.

16 Šitie yra Izmaelio sūnūs ir jų vardai pagal jų miestus ir gyvenvietes. Dvylika kunigaikščių savo giminėse.

17 Izmaelis gyveno šimtą trisdešimt septynerius metus. Jis mirė ir susijungė su savo tauta.

18 Izmaelio palikuonys gyveno nuo Havilos iki Šūro, priešais Egiptą, Ašūro link. Jis mirė visų savo brolių akivaizdoje.

19 Šita yra Abraomo sūnaus Izaoko giminė. Abraomas turėjo sūnų Izaoką.

20 Izaokas, turėdamas keturiasdešimt metų, vedė ebeką, Betuelio iš Mesopotamijos dukterį, Labano seserį.

21 Izaokas meldėsi už savo žmoną, nes ji buvo nevaisinga. Viešpats išklausė jo maldą, ir jo žmona ebeka pastojo.

22 Kūdikiai kovojo tarpusavyje jos įsčiose, ir ji tarė: “Jei taip yra, tai kodėl man taip?” Ji nuėjo pasiklausti Viešpaties.

23 Viešpats jai tarė: “Dvi tautos yra tavo įsčiose, dvi giminės gims iš tavęs ir persiskirs. Viena giminė bus galingesnė už kitą, vyresnysis tarnaus jaunesniajam”.

24 Atėjus metui gimdyti, gimė dvynukai.

25 Pirmasis buvo visas plaukuotas; jie pavadino jį Ezavu.

26 Jo brolis gimdamas laikėsi Ezavo kulnies; jį pavadino Jokūbu. Tuo laiku Izaokui buvo šešiasdešimt metų.

27 Berniukams užaugus, Ezavas tapo geru medžiotoju, laukų žmogumi, o Jokūbas buvo ramus ir mėgo gyventi palapinėse.

28 Izaokas mylėjo Ezavą, nes mėgo jo sumedžiotą žvėrieną, bet ebeka labiau mylėjo Jokūbą.

29 Kartą Jokūbas išsivirė viralą, o Ezavas parėjo iš lauko nuvargęs.

30 Ezavas tarė Jokūbui: “Duok man savo raudonojo viralo, nes aš esu nuvargęs!” Todėl jį praminė Edomu.

31 O Jokūbas pasakė: “Parduok man savo pirmagimio teisę”.

32 Ezavas tarė: “Aš mirštu, ką gi man padės pirmagimystė?”

33 Jokūbas pasakė: “Prisiek man!” Taip jis prisiekė ir pardavė Jokūbui savo pirmagimio teisę.

34 Tada Jokūbas davė Ezavui duonos ir lęšių viralo. Jis valgė, gėrė ir pavalgęs išėjo. Taip Ezavas paniekino savo pirmagimystę.

   

From Swedenborg's Works

 

Arcana Coelestia #3016

Study this Passage

  
/ 10837  
  

3016. Abraham being old was come into days. That this signifies when the state was at hand that the Lord’s Human should be made Divine, is evident from the representation of Abraham, as being the Lord (see n. 1893, 1965, 1989, 2011, 2172, 2198, 2501, 2833, 2836, and many other places); and from the signification of “old,” or of “old age,” as being to put off what is human, and put on what is heavenly (see n. 1854, 2198); and when predicated of the Lord, as being to put on the Divine. The same is evident also from the signification of “day,” as being state (see n. 23, 487, 488, 493, 893, 2788); and hence from the signification of “coming into days,” as being when the state was at hand. Such things are signified by “old” and “coming into days,” for the reason that the angels have no idea of old age, or of the advancing age which is meant by “coming into days;” but an idea of state in regard to the life in which they are; and therefore when mention is made in the Word of advancement in age, and of old age, the angels who are with man can have no other idea than of the state of life in which the persons are, and in which men are while passing through their ages even to the last; namely, that they thus successively put off what is human and put on what is heavenly. For human life, from infancy to old age, is nothing else than a progression from the world to heaven; and the last age, which is death, is the transition itself. Therefore burial is resurrection, because it is a complete putting off (see n. 2916, 2917). As the angels are in such an idea, nothing else can be signified by “coming into days” and by “old age” in the internal sense which is principally for angels and for men who are angelic minds.

  
/ 10837  
  

Thanks to the Swedenborg Foundation for the permission to use this translation.