The Bible

 

Genesis 19

Study

   

1 Kai du angelai vakare atė jo į Sodomą, Lotas sėdėjo Sodomos vartuose. Lotas, pamatęs juos, atsikėlė jų pasitikti ir nusilenkė iki žemės.

2 Jis tarė: “Mano viešpačiai, prašau, užsukite į savo tarno namus, pernakvokite ir nusiplaukite kojas. Anksti atsikėlę, galėsite eiti savo keliu”. Bet jie atsakė: “Ne, mes nakvosime gatvėje”.

3 Jis taip maldavo juos, kad jie užsuko pas jį ir įėjo į jo namus. Jis paruošė jiems vaišes, iškepė neraugintos duonos, ir jie valgė.

4 Jiems dar neatsigulus, visi Sodomos miesto vyrai, jauni ir seni, iš visų miesto dalių apsupo namus.

5 Jie pašaukė Lotą ir tarė: “Kur yra tie vyrai, kurie šįvakar atėjo pas tave? Išvesk juos laukan, kad mes juos pažintume”.

6 Lotas išėjo pas juos į prieangį ir, užrakinęs duris,

7 tarė: “Mano broliai, prašau, nesielkite taip piktai!

8 Aš turiu dvi dukteris, kurios dar nepažino vyro. Leiskite man jas išvesti pas jus ir darykite su jomis, kaip jums patinka. Tik tiems vyrams nieko nedarykite, nes jie atėjo po mano stogu”.

9 Bet jie tarė: “Šalin! Jis čia atvyko, kad gyventų kaip ateivis, o nori teisėju būti! Dabar mes pasielgsime su tavimi pikčiau negu su jais”. Jie smarkiai veržėsi prie Loto, norėdami išlaužti duris.

10 Tačiau vyrai savo rankomis įtempė Lotą į namą ir užrakino duris.

11 O tuos, kurie buvo prie namo durų, jie apakino, mažus ir didelius, kad jie nebesurastų durų.

12 Lotui juodu tarė: “Ar turi čia ką nors iš savųjų: žentus, sūnus, dukteris? Išvesk juos iš šios vietos!

13 Mes sunaikinsime šitą vietą, kadangi jų garsus šauksmas pasiekė Viešpatį ir Jis mus siuntė ją sunaikinti”.

14 Lotas išėjęs kalbėjo žentams, kurie buvo vedę jo dukteris: “Išeikite iš šios vietos, nes Viešpats sunaikins miestą”. Bet žentams atrodė, kad jis juokauja.

15 Išaušus angelai ragino Lotą, sakydami: “Imk žmoną ir abi dukteris, kurios čia yra, kad nebūtumėte sunaikinti dėl miesto kaltės”.

16 Kadangi jis delsė, tai tie vyrai nutvėrė jį už rankos, jo žmoną ir abi dukteris, nes Viešpats jų pasigailėjo, ir išvedę paleido už miesto ribų.

17 Išvedę juos, tarė: “Gelbėk savo gyvybę! Nežiūrėk atgal ir nesustok kur nors apylinkėje! Bėk į kalną, kad nežūtum!”

18 Lotas jiems atsakė: “O ne, mano Viešpatie!

19 Aš, Tavo tarnas, radau malonę Tavo akyse, ir man parodei didelį gailestingumą, išgelbėdamas mano gyvybę. Negaliu bėgti į kalną, kad kas bloga nenutiktų ir nenumirčiau.

20 Štai arti yra miestas. Leisk man į jį bėgti­jis yra mažas, ir aš jame išsigelbėsiu”.

21 Jis tarė jam: “Štai išklausiau tave ir dėl šito. Aš nesunaikinsiu miesto, apie kurį kalbėjai.

22 Skubėk, gelbėkis tenai. Nes Aš nieko negaliu daryti, kol nuvyksi ten”. Todėl tą miestą pavadino Coaru.

23 Saulei tekant, Lotas įėjo į Coarą.

24 Tuomet Viešpats siuntė ant Sodomos ir Gomoros sieros ir ugnies lietų.

25 Jis sunaikino tuos miestus, visą apylinkę, visus miesto gyventojus ir augalus.

26 Bet Loto žmona pažvelgė atgal ir pavirto druskos stulpu.

27 Anksti rytą Abraomas atėjo į tą vietą, kur jis stovėjo Viešpaties akivaizdoje,

28 ir pažvelgė Sodomos ir Gomoros link ir į visą jų apylinkę; jis matė kylančius nuo žemės dūmus kaip iš krosnies.

29 Dievas, sunaikindamas tos apylinkės miestus, atsiminė Abraomą ir išvedė Lotą iš pražūties, kai sugriovė miestus, kuriuose Lotas gyveno.

30 Lotas ir jo abi dukterys išėjo iš Coaro ir apsigyveno kalne, nes jis bijojo gyventi Coare. Jie apsigyveno oloje, jis ir abi jo dukterys.

31 Tada vyresnioji tarė jaunesniajai: “Mūsų tėvas senas, ir žemėje nebeliko vyro, kuris galėtų įeiti pas mus, kaip priimta visoje žemėje.

32 Eime, nugirdysime vynu savo tėvą ir atsigulsime prie jo, kad iš tėvo susilauktume palikuonių!”

33 Jos tą naktį nugirdė vynu savo tėvą. Po to vyresnioji įėjo ir gulėjo su savo tėvu, o tas nepajuto, kada ji atsigulė nė kada atsikėlė.

34 Kitą dieną vyresnioji tarė jaunesniajai: “Aš praėjusią naktį gulėjau su savo tėvu. Nugirdykime jį vynu ir šiąnakt. Po to eik, atsigulk prie jo, kad iš savo tėvo susilauktum palikuonio!”

35 Taigi jos ir kitą naktį nugirdė vynu tėvą. Paskui jaunesnioji įėjo ir gulėjo su juo, o jis nepajuto, kada ji atsigulė nė kada atsikėlė.

36 Taip abi Loto dukterys pastojo nuo savo tėvo.

37 Vyresnioji pagimdė sūnų ir jį pavadino Moabu. Jis yra ligi šiol tebegyvenančių moabitų tėvas.

38 Jaunesnioji pagimdė sūnų ir jį pavadino Amonu. Jis yra ligi šiol tebegyvenančių amonitų tėvas.

   

From Swedenborg's Works

 

Arcana Coelestia #2455

Study this Passage

  
/ 10837  
  

2455. And she became a pillar of salt. That this signifies that all the good of truth was laid waste, is evident from the signification of a “pillar,” and from the signification of “salt.” In the original language a “pillar” is expressed by a word which signifies a standing still, not by one that means a pillar erected for worship, or for a sign, or for a witness; so that by the “pillar of salt” is here signified that it, namely, the truth signified by Lot’s wife, stood vastated (n. 2454). Truth is said to be vastated, or laid waste, when there is no longer any good in it, vastation itself being signified by “salt.”

[2] As most things in the Word have a double sense, namely, the genuine sense and its opposite, so also has “salt;” in the genuine sense it signifies the affection of truth; in the opposite sense, the vastation of the affection of truth, that is, of good in truth. That “salt” signifies the affection of truth may be seen in Exodus 30:35; Leviticus 2:13; Matthew 5:13; Mark 9:49-50; Luke 14:34-35; and that it signifies the vastation of the affection of truth is evident from the following passages.

In Moses:

The whole land shall be brimstone and salt, a burning; it shall not be sown, it shall not bear, neither shall any herb spring up therein; like the overthrow of Sodom and Gomorrah, Admah and Zeboim (Deuteronomy 29:23); where “brimstone” denotes the vastation of good; and “salt” the vastation of truth: that the subject is vastation is evident from every particular.

[3] In Zephaniah:

Moab shall be as Sodom, and the sons of Ammon as Gomorrah; a place that is left to the nettle, and a pit of salt, and an eternal desolation (Zeph. 2:9); where a “place that is left to the nettle” denotes vastated good, and a “pit of salt” vastated truth; for the expression “place left to the nettle” refers to Sodom, by which is signified evil or vastated good, and a “pit of salt” to Gomorrah, by which is signified falsity or vastated truth, as already shown. That the subject is vastation is manifest, for it is said an “eternal desolation.”

In Jeremiah:

He that maketh flesh his arm shall be like a bare shrub in the solitude, and shall not see when good cometh, but shall inhabit the parched places in the wilderness, a salt land, and not inhabited (Jeremiah 17:5-6); where “parched places” denote vastated goods, and a “salt land” vastated truths.

[4] In David:

Jehovah maketh rivers into a wilderness, and water springs into dry ground, a fruitful land into a salt one, for the wickedness of them that dwell therein (Psalms 107:33-34);

a “fruitful land made into a salt one” denotes the vastation of good in truth.

In Ezekiel:

The miry places thereof and the marshes thereof shall not be healed; they shall be given up to salt (Ezekiel 47:11);

to be “given up to salt” denotes being altogether vastated as to truth. As “salt” signified vastation, and “cities” the doctrinal things of truth (shown at (402) n. 402, 2268, 2428, 2451), in ancient times when cities were destroyed they were sown with salt, in order to prevent their being rebuilt (Judges 9:45). The words before us therefore denote the fourth state of that church which was represented by Lot, which state was that all truth was vastated as to good.

  
/ 10837  
  

Thanks to the Swedenborg Foundation for the permission to use this translation.