The Bible

 

Genesis 19

Study

   

1 Kai du angelai vakare atė jo į Sodomą, Lotas sėdėjo Sodomos vartuose. Lotas, pamatęs juos, atsikėlė jų pasitikti ir nusilenkė iki žemės.

2 Jis tarė: “Mano viešpačiai, prašau, užsukite į savo tarno namus, pernakvokite ir nusiplaukite kojas. Anksti atsikėlę, galėsite eiti savo keliu”. Bet jie atsakė: “Ne, mes nakvosime gatvėje”.

3 Jis taip maldavo juos, kad jie užsuko pas jį ir įėjo į jo namus. Jis paruošė jiems vaišes, iškepė neraugintos duonos, ir jie valgė.

4 Jiems dar neatsigulus, visi Sodomos miesto vyrai, jauni ir seni, iš visų miesto dalių apsupo namus.

5 Jie pašaukė Lotą ir tarė: “Kur yra tie vyrai, kurie šįvakar atėjo pas tave? Išvesk juos laukan, kad mes juos pažintume”.

6 Lotas išėjo pas juos į prieangį ir, užrakinęs duris,

7 tarė: “Mano broliai, prašau, nesielkite taip piktai!

8 Aš turiu dvi dukteris, kurios dar nepažino vyro. Leiskite man jas išvesti pas jus ir darykite su jomis, kaip jums patinka. Tik tiems vyrams nieko nedarykite, nes jie atėjo po mano stogu”.

9 Bet jie tarė: “Šalin! Jis čia atvyko, kad gyventų kaip ateivis, o nori teisėju būti! Dabar mes pasielgsime su tavimi pikčiau negu su jais”. Jie smarkiai veržėsi prie Loto, norėdami išlaužti duris.

10 Tačiau vyrai savo rankomis įtempė Lotą į namą ir užrakino duris.

11 O tuos, kurie buvo prie namo durų, jie apakino, mažus ir didelius, kad jie nebesurastų durų.

12 Lotui juodu tarė: “Ar turi čia ką nors iš savųjų: žentus, sūnus, dukteris? Išvesk juos iš šios vietos!

13 Mes sunaikinsime šitą vietą, kadangi jų garsus šauksmas pasiekė Viešpatį ir Jis mus siuntė ją sunaikinti”.

14 Lotas išėjęs kalbėjo žentams, kurie buvo vedę jo dukteris: “Išeikite iš šios vietos, nes Viešpats sunaikins miestą”. Bet žentams atrodė, kad jis juokauja.

15 Išaušus angelai ragino Lotą, sakydami: “Imk žmoną ir abi dukteris, kurios čia yra, kad nebūtumėte sunaikinti dėl miesto kaltės”.

16 Kadangi jis delsė, tai tie vyrai nutvėrė jį už rankos, jo žmoną ir abi dukteris, nes Viešpats jų pasigailėjo, ir išvedę paleido už miesto ribų.

17 Išvedę juos, tarė: “Gelbėk savo gyvybę! Nežiūrėk atgal ir nesustok kur nors apylinkėje! Bėk į kalną, kad nežūtum!”

18 Lotas jiems atsakė: “O ne, mano Viešpatie!

19 Aš, Tavo tarnas, radau malonę Tavo akyse, ir man parodei didelį gailestingumą, išgelbėdamas mano gyvybę. Negaliu bėgti į kalną, kad kas bloga nenutiktų ir nenumirčiau.

20 Štai arti yra miestas. Leisk man į jį bėgti­jis yra mažas, ir aš jame išsigelbėsiu”.

21 Jis tarė jam: “Štai išklausiau tave ir dėl šito. Aš nesunaikinsiu miesto, apie kurį kalbėjai.

22 Skubėk, gelbėkis tenai. Nes Aš nieko negaliu daryti, kol nuvyksi ten”. Todėl tą miestą pavadino Coaru.

23 Saulei tekant, Lotas įėjo į Coarą.

24 Tuomet Viešpats siuntė ant Sodomos ir Gomoros sieros ir ugnies lietų.

25 Jis sunaikino tuos miestus, visą apylinkę, visus miesto gyventojus ir augalus.

26 Bet Loto žmona pažvelgė atgal ir pavirto druskos stulpu.

27 Anksti rytą Abraomas atėjo į tą vietą, kur jis stovėjo Viešpaties akivaizdoje,

28 ir pažvelgė Sodomos ir Gomoros link ir į visą jų apylinkę; jis matė kylančius nuo žemės dūmus kaip iš krosnies.

29 Dievas, sunaikindamas tos apylinkės miestus, atsiminė Abraomą ir išvedė Lotą iš pražūties, kai sugriovė miestus, kuriuose Lotas gyveno.

30 Lotas ir jo abi dukterys išėjo iš Coaro ir apsigyveno kalne, nes jis bijojo gyventi Coare. Jie apsigyveno oloje, jis ir abi jo dukterys.

31 Tada vyresnioji tarė jaunesniajai: “Mūsų tėvas senas, ir žemėje nebeliko vyro, kuris galėtų įeiti pas mus, kaip priimta visoje žemėje.

32 Eime, nugirdysime vynu savo tėvą ir atsigulsime prie jo, kad iš tėvo susilauktume palikuonių!”

33 Jos tą naktį nugirdė vynu savo tėvą. Po to vyresnioji įėjo ir gulėjo su savo tėvu, o tas nepajuto, kada ji atsigulė nė kada atsikėlė.

34 Kitą dieną vyresnioji tarė jaunesniajai: “Aš praėjusią naktį gulėjau su savo tėvu. Nugirdykime jį vynu ir šiąnakt. Po to eik, atsigulk prie jo, kad iš savo tėvo susilauktum palikuonio!”

35 Taigi jos ir kitą naktį nugirdė vynu tėvą. Paskui jaunesnioji įėjo ir gulėjo su juo, o jis nepajuto, kada ji atsigulė nė kada atsikėlė.

36 Taip abi Loto dukterys pastojo nuo savo tėvo.

37 Vyresnioji pagimdė sūnų ir jį pavadino Moabu. Jis yra ligi šiol tebegyvenančių moabitų tėvas.

38 Jaunesnioji pagimdė sūnų ir jį pavadino Amonu. Jis yra ligi šiol tebegyvenančių amonitų tėvas.

   

From Swedenborg's Works

 

Arcana Coelestia #1589

Study this Passage

  
/ 10837  
  

1589. Like the land of Egypt in coming to Zoar. That this signifies memory-knowledges from the affections of good, is evident from the signification of “Egypt” (see n. 1164, 1165; in a good sense, n. 1462) as being memory-knowledge; and from the signification of “Zoar,” as being the affection of good. Zoar was a city not far from Sodom, whither also Lot fled when rescued by the angels from the burning of Sodom (described, Genesis 19:20, 22, 30). Zoar is also named in other places (Genesis 14:2, 8 (Genesis 14:8); Deuteronomy 34:3; Isaiah 15:5; Jeremiah 48:34), where also it signifies affection and as it signifies the affection of good, it also, in the opposite sense, as is common, signifies the affection of evil.

[2] There are three faculties which constitute the external man, namely, the rational, that of memory-knowledge, and the external sensuous. The rational is interior, the faculty of memory-knowledge is exterior, and this sensuous is outermost. It is the rational by means of which the internal man is conjoined with the external; and such as is the rational, such is the conjunction. The external sensuous, here, is the sight and the hearing. But in itself the rational is nothing, unless affection flows into it and makes it active, and causes it to live. It follows from this that the rational is such as is the affection. When the affection of good flows in, it becomes in the rational the affection of truth. The contrary is the case when the affection of evil flows in. As the faculty of memory-knowledge applies itself to the rational, and is an instrumentality for it, it follows that the affection inflows into this also, and disposes it; for nothing but affection ever lives in the external man. The reason of this is that the affection of good comes down from the celestial, that is, from celestial love, which vivifies everything into which it flows; it even vivifies the affections of evil, or cupidities.

[3] For the good of love from the Lord continually flows in through the internal man into the external; but the man who is in the affection of evil, or in cupidity, perverts the good; but still there remains life from it. This may be perceived by comparison with the objects which receive the rays of the sun. There are some that receive these rays most beautifully, and turn them into most beautiful colors, as do the diamond, the ruby, the jacinth, the sapphire, and other precious stones; but there are others which do not so receive them, but turn them into most disagreeable colors. The same may also be seen from the different genius of different men. There are those who receive goods from another with all affection; and there are those who turn them into evils. This shows what is that memory-knowledge from the affections of good that is signified by “the land of Egypt in coming to Zoar,” when the rational is “like the garden of Jehovah.”

  
/ 10837  
  

Thanks to the Swedenborg Foundation for the permission to use this translation.