The Bible

 

Amos 4

Study

   

1 Išgirskite šitą žodį, Bašano karvės, esančios Samarijos kalnyne, kurios spaudžiate vargšus, skriaudžiate neturtėlius ir sakote savo valdovams: “Atneškite, ir mes gersime!”

2 Viešpats Dievas prisiekė savo šventumu: “Štai ateis jums dienos, kai jus ištrauks kabliais ir jūsų palikuonis kaip žuvis ant kabliuko.

3 Jūs išeisite pro spragas, kiekviena tiesiausiu keliu, ir būsite išmestos Harmone,­sako Viešpats”.

4 “Eikite į Betelį ir į Gilgalą ir ten nusikalskite! Aukokite rytais aukas, kas trečią dieną neškite dešimtines.

5 Aukokite raugintos duonos padėkos auką, skelbkite laisvos valios aukas! Juk tai jums patinka, izraelitai”,­sako Viešpats Dievas.

6 “Aš daviau jums švarius dantis visuose jūsų miestuose ir duonos stoką visose vietovėse. Tačiau jūs nesugrįžote pas mane”,­sako Viešpats.

7 “Aš nedaviau jums lietaus likus trims mėnesiams iki pjūties. Aš leidau lyti viename mieste, o kitame sulaikiau lietų. Vietomis palijo, o ten kur nelijo, viskas išdžiūvo.

8 Du ar trys miestai ėjo į vieną miestą atsigerti vandens, bet troškulio nenumalšino. Tačiau jūs nesugrįžote pas mane”,­sako Viešpats.

9 “Aš naikinau sausra ir pelėsiais jūsų laukų derlių, išdžiovinau sodus ir vynuogynus, figmedžius ir alyvmedžius nuėdė skėriai. Tačiau jūs nesugrįžote pas mane”,­sako Viešpats.

10 “Aš siunčiau jums marą kaip Egipte, išžudžiau kardu jūsų jaunuolius, žirgus atidaviau kaip grobį. Jūsų stovyklų smarvė pasiekė jūsų nosis, tačiau jūs nesugrįžote pas mane”,­sako Viešpats.

11 “Aš naikinau jus kaip Sodomą ir Gomorą, ir jūs tapote kaip nuodėgulis, ištrauktas iš ugnies. Tačiau jūs nesugrįžote pas mane,­ sako Viešpats.­

12 Izraeli, Aš taip su tavimi pasielgsiu, todėl pasiruošk sutikti savo Dievą!”

13 Nes štai Tas, kuris sukūrė kalnus bei sutvėrė vėją, kuris apreiškia žmogui savo mintis. Jis aušrą paverčia tamsa ir kalnų viršūnės yra po Jo kojomis. Viešpats, kareivijų Dievas, yra Jo vardas.

   

From Swedenborg's Works

 

Canons of the New Church #27

  
/ 47  
  

27. CHAPTER IV. THE PROGRESSION OF A CHURCH TOWARDS ITS END, AND THE END ITSELF, ARE DESCRIBED IN VERY MANY PLACES IN THE WORD

1. A successive decreasing of good and truth and increasing of evil and falsity in a Church is termed in the Word its "being laid waste" and "becoming desolate".

2. Its final state, when there is nothing of good or truth remaining, is there termed "consummation" and "being cut off".

3. The end itself of a Church is the "fullness [of time]".

4. The same things also are meant in the Word by "evening" and "night".

5. And also by these things in the Prophets and in the Gospels: then shall the sun be darkened, the moon shall not give her light, the stars shall fall from heaven, and the powers of the heavens shall be shaken. 1

6. Then the Church exists no longer except in name; nevertheless, there is this "remnant" in it, that a man, if he wishes, can know and understand truths, and can do goods. 2

Footnotes:

1. See Isa. 13:10; Ezek. 32:7; Joel 2:10, 31; 3:15; Amos 8:9; Matt. 24:29; Mark 13:24; Luke 21:25-26; Rev. 6:12-13 8:10, 12.

2. In the margin of the Nordenskjold manuscript by another hand are the words: "But now hardly one in the whole of Christendom wishes to know."

  
/ 47  
  

Thanks to the Swedenborg Society for the permission to use this translation.