Die Bibel

 

Jeremijas 50

Lernen

   

1 Viešpats kalbėjo pranašui Jeremijui apie Babiloną ir chaldėjų kraštą:

2 “Paskelbkite tautoms, iškelkite vėliavas, neslėpkite, kad Babilonas paimtas, Belis nebegarbinamas, Merodachas sunaikintas! Jų stabai išniekinti, atvaizdai sudaužyti.

3 šiaurės prieš jį ateina tauta. Ji pavers kraštą dykyne; žmonės ir gyvuliai jame nebegyvens, pabėgs iš jo.

4 Tuomet sugrįš Izraelio ir Judo vaikaisako Viešpats.­Jie eis verkdami ir ieškos Viešpaties, savo Dievo.

5 Jie klaus kelio į Sioną ir keliaus, sakydami: ‘Eikime, glauskimės prie Viešpaties amžina sandora, kuri nebus užmiršta!’

6 Mano tauta tapo paklydusia banda. Ganytojai ją suvedžiojo ir paklaidino kalnuose. Jie ėjo per kalnus bei kalvas ir užmiršo savo poilsio vietą.

7 Kas juos sutiko, rijo juos. Jų priešai sakė: ‘Mes tuo nenusikaltome. Izraelitai nusikalto Viešpačiui, teisingumo buveinei, ir Viešpačiui, savo tėvų vilčiai’.

8 Skubėkite iš Babilono, traukitės iš chaldėjų krašto! Būkite kaip ožiai bandos priekyje.

9 Aš sukelsiu prieš Babiloną daug galingų tautų ir atvesiu jas iš šiaurės. Jos išsirikiuos ir nugalės jį. Visos jų strėlės įgudusio kario rankose, jos pasiekia tikslą.

10 Chaldėja taps grobiu, jos priešai prisiplėš turto užtektinai,­sako Viešpats,­

11 nes jūs džiaugėtės ir didžiavotės, mano paveldo grobėjai, šokinėjote kaip veršiai ant žolės ir baubėte kaip jaučiai.

12 Jūsų motina bus išniekinta ir sugėdinta. Ji bus paskutinė tarp tautų, virs dykyne, sausa žeme, dykuma.

13 Dėl Viešpaties rūstybės ji bus negyvenama. Kiekvienas, praeinantis pro Babiloną, stebėsis ir švilps dėl jo nelaimės.

14 Išsirikiuokite prieš Babiloną, įtempkite lankus prieš jį, šaukite, negailėkite strėlių, nes jis nusikalto Viešpačiui.

15 Skelbkite visur, kad jis paimtas. Jo apsaugos pylimas krito, sienos nugriautos. Tai Viešpaties kerštas jam už jo darbus.

16 Išnaikinkite Babilone sėjėją ir pjovėją. Karui siaučiant, kiekvienas bėgs į savo kraštą, pas savo tautą.

17 Izraelis yra kaip išsklaidytos avys, kurias išvaikė liūtai. Pirmasis jį rijo Asirijos karalius, o po to Nebukadnecaras, Babilono karalius, sutraiškė jo kaulus”.

18 Todėl taip sako kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas: “Aš nubausiu Babilono karalių ir jo kraštą, kaip nubaudžiau Asirijos karalių.

19 Izraelį Aš parvesiu atgal į savo kraštą. Jis ganysis Karmelyje ir Bašane, pasisotins Efraimo kalnyne bei Gileade.

20 Tuo metu ieškos Izraelio kaltės ir Judo nuodėmės, bet jų neras, nes Aš atleisiu jiems ir jų nesunaikinsiu,­sako kareivijų Viešpats.­

21 Žygiuok prieš Merataimų ir Pekodo kraštų gyventojus! Žudyk ir naikink,­sako Viešpats,­daryk taip, kaip tau įsakiau!

22 Krašte girdėti šauksmai kovos ir didelio sunaikinimo.

23 Visos žemės kūjis pats sudaužytas ir sutrupėjęs. Babilonas tapo dykyne tarp tautų.

24 Babilone, Aš stačiau tau spąstus ir sugavau tave. Tu to nepastebėjai, bet buvai surastas ir sugautas, nes kovojai prieš Viešpatį.

25 Viešpats atidarė savo ginklų sandėlį ir ištraukė savo rūstybės ginklus, nes tai yra Viešpaties, kareivijų Dievo, darbas chaldėjų krašte.

26 Pakilkite prieš jį, visi kraštai, atidarykite jo grūdų sandėlius, supilkite viską į krūvas ir sunaikinkite­tenelieka nieko.

27 Išžudykite jo veršius, teeina jie į skerdyklą. Vargas jiems! Atėjo jų aplankymo diena.

28 Štai pabėgėliai iš Babilono krašto! Jie praneša Sione apie Viešpaties kerštą, apie mūsų Dievo kerštą dėl Jo šventyklos.

29 Surinkite šaulius prieš Babiloną. Apsupkite jį taip, kad nė vienas neištrūktų! Atmokėkite jam pagal jo darbus; ką jis darė, jam darykite, nes jis didžiavosi prieš mane, Izraelio Šventąjį.

30 Jo jaunuoliai kris aikštėse ir visi jo kariai bus sunaikinti tą dienąsako Viešpats.­

31 Aš esu prieš tave, tu išdidusis! Atėjo tavo aplankymo metas.

32 Išdidusis suklups ir kris, nė vienas jo nepakels. Aš įžiebsiu jo miestuose ugnį, kuri suris viską aplinkui”.

33 Kareivijų Viešpats sako: “Prispausti yra Izraelio ir Judo vaikai. Tie, kurie juos išvedė į nelaisvę, laiko juos ir nė nemano jų paleisti.

34 Atpirkėjas yra stiprus, kareivijų Viešpats yra Jo vardas. Jis rūpinsis jų byla ir suteiks kraštui ramybę, bet privers drebėti Babilono gyventojus.

35 Kardas chaldėjams, Babilono gyventojams, jo kunigaikščiams ir išminčiams!

36 Kardas jo žyniams, kurie taps kvaili, ir kariams, kad išsigąstų.

37 Kardas žirgams, kovos vežimams ir samdytiems kariams, kurie taps kaip moterys. Kardas jo turtams, kurie taps grobiu!

38 Sausra išdžiovins jo vandenis. Tai drožtų atvaizdų kraštas, per savo stabus jie sukvailėjo.

39 Todėl ten gyvens laukiniai žvėrys, šakalai ir stručiai; Babilonas niekados nebus apgyvendintas nė atstatytas.

40 Kaip Dievas sunaikino Sodomą, Gomorą ir jų aplinkinius miestus, taip ir Babilonas bus sunaikintas, niekas jame negyvens.

41 Galinga tauta ateinašiaurės ir daug karalių iš žemės pakraščių.

42 Jie ginkluoti lankais ir ietimis, žiaurūs bei negailestingi. Jie atūžia kaip jūra, joja ant žirgų, pasirengę kovai prieš tave, Babilono dukra!

43 Babilono karalius, išgirdęs apie juos, nuleido rankas; jį apėmė baimė ir skausmai tarsi gimdyvę.

44 Kaip liūtas iš Jordano tankynės jis pakyla ir ateina prieš stipriųjų buveines, bet Aš jį nuvysiu ir paskirsiu tą, kurį išsirinksiu. Kas yra man lygus ir kas gali man pasipriešinti? Koks valdovas galėtų man prieštarauti?

45 Šai Viešpaties nutarimas Babilonui ir sprendimas chaldėjų kraštui. Iš tiesų net menkiausi iš bandos juos ištrems ir jų buveinės liks apleistos.

46 Babilono paėmimo triukšmas sudrebins žemę, ir jų šauksmą išgirs visos tautos”.

   

Die Bibel

 

Izaijas 63:4

Lernen

       

4 Keršto diena buvo mano širdyje, ir išgelbėjimo metas atėjo.

Aus Swedenborgs Werken

 

Arcana Coelestia #3732

studieren Sie diesen Abschnitt

  
/ 10837  
  

3732. 'Jacob made a vow, saying' means a state of Providence. This is clear from the meaning of 'making a vow' in the internal sense as wishing the Lord to provide; and therefore in the highest sense, in which the Lord is the subject, a state of Providence is meant. The reason why in the internal sense 'making a vow' means wishing the Lord to provide is that present within vows there is a desire and affection that what is wished for may come about, thus that the Lord may provide it. Within them something of a bargain is present, and at the same time on man's part something of a bounden duty to keep his side of it, should he obtain his desire. This was the case with Jacob, in that Jehovah was to be his God, and the stone which he placed as a pillar was to be God's house, and he would devote a tenth of everything He had given him, if Jehovah guarded him on the road, gave him bread to eat and clothing to wear, and he went back in peace to his father's house. From this it is evident that the vows made in those times were particular agreements, involving primarily men's acknowledgement of God as their God if He provided them with what they desired, and involving also their repayment to Him with some gift if He did provide it.

[2] That state of affairs shows quite clearly what the fathers of the Jewish nation were like. They were like Jacob here, who did not as yet acknowledge Jehovah and was still at the stage of choosing whether to acknowledge Him or some other as his own God. It was a special feature of that nation, even of their fathers, that everyone wished to have his own God; and anyone who worshipped Jehovah worshipped Him merely as some god called Jehovah, the name which distinguished Him from the gods of other nations. Accordingly their worship even in this respect was idolatrous, for the worship of the name only, even of Jehovah's, is nothing but idolatrous, 1094. This is like people who call themselves Christians and say that they worship Christ, but do not live according to His commandments. They worship Him in an idolatrous way since they worship only His name, it being a false Christ whom they worship; reference to that false Christ is made in Matthew 24:23-24 - see 3010.

  
/ 10837  
  

Thanks to the Swedenborg Society for the permission to use this translation.