Die Bibel

 

Genesis 30

Lernen

   

1 achelė matydama, kad ji nevaisinga, pavydėjo savo seseriai Lėjai ir tarė Jokūbui: “Duok man vaikų, kitaip aš mirsiu!”

2 Jokūbas, supykęs ant achelės, tarė: “Ar aš Dievas, kuris tau vaikų neduoda?”

3 Tada ji tarė: “Štai mano tarnaitė Bilha. Įeik pas ją, kad ji pagimdytų ant mano kelių ir aš galėčiau turėti vaikų iš jos”.

4 Ji davė jam už žmoną savo tarnaitę Bilhą, ir Jokūbas įėjo pas ją.

5 Bilha pastojo ir pagimdė Jokūbui sūnų.

6 Tada achelė tarė: “Dievas teisingai nusprendė dėl manęs, išklausydamas mano balsą ir davė man sūnų”. Todėl ji pavadino jį Danu.

7 achelės tarnaitė Bilha pastojo ir pagimdė Jokūbui antrą sūnų.

8 Tada achelė tarė: “Didžiose grumtynėse grūmiausi su savo seserimi ir nugalėjau”. Ir ji pavadino jį Neftaliu.

9 Lėja matydama, kad nebegali daugiau gimdyti, davė Jokūbui savo tarnaitę Zilpą už žmoną.

10 Zilpa, Lijos tarnaitė, pagimdė Jokūbui sūnų.

11 Tada Lėja tarė: “Laimingai!” Ir ji pavadino jį Gadu.

12 Vėliau Zilpa pagimdė Jokūbui antrą sūnų.

13 Tada Lėja tarė: “Aš laimingoji! Nes moterys vadins mane palaiminta”. Ir ji pavadino jį Ašeru.

14 Kviečių pjūties metu ubenas išėjęs rado mandragorų ir juos parnešė savo motinai Lėjai. Tada achelė tarė Lėjai: “Duok man savo sūnaus mandragorų”.

15 Bet ji atsakė: “Ar negana tau, kad turi mano vyrą, ar nori atimti ir mano sūnaus mandragorus?” achelė tarė: “Tegul jis šią naktį praleidžia su tavimi už tavo sūnaus mandragorus!”

16 Jokūbui pareinant vakare iš lauko, Lėja išėjo jo pasitikti ir tarė: “Tu eisi pas mane, nes aš tave pasamdžiau už mano sūnaus mandragorus”. Taip jis praleido su ja tą naktį.

17 Dievas išklausė Lėją; ji pagimdė Jokūbui penktąjį sūnų.

18 Tada Lėja tarė: “Dievas man atlygino, nes aš daviau savo tarnaitę savo vyrui”. Ji pavadino jį Isacharu.

19 Lėja vėl pastojo ir pagimdė Jokūbui šeštąjį sūnų.

20 Tada Lėja tarė: “Dievas apdovanojo mane gera dovana; dabar mano vyras gyvens su manimi, nes aš jam pagimdžiau šešis sūnus”. Ir ji praminė jį Zabulonu.

21 Po to ji pagimdė dukterį ir ją pavadino Dina.

22 Dievas atsiminė achelę, išklausė ją ir padarė vaisingą.

23 Ji pagimdė sūnų ir tarė: “Dievas pašalino mano gėdą”.

24 Ji pavadino jį Juozapu, sakydama: “Viešpats duos man dar kitą sūnų!”

25 achelei pagimdžius Juozapą, Jokūbas tarė Labanui: “Paleisk mane, grįšiu į tėvynę, į savo šalį!

26 Duok man mano žmonas ir mano vaikus, už kuriuos tau tarnavau, ir leisk man eiti. Tu juk žinai, kaip aš tau tarnavau!”

27 Labanas jam tarė: “O kad aš rasčiau malonę tavo akyse! Aš patyriau, kad Viešpats laimino mane dėl tavęs.

28 Nustatyk tu pats sau užmokestį, ir aš tau jį duosiu!”

29 Jokūbas atsakė: “Tu pats žinai, kaip tau tarnavau ir kokia tapo tavo banda mano priežiūroje.

30 Tu mažai turėjai prieš man atvykstant, bet dabar tai smarkiai padaugėjo, nes Viešpats tave laimino, kai aš atėjau. O dabar ar ne laikas man pasirūpinti savo namais?”

31 Labanas tarė: “Ką turiu tau duoti?” Jokūbas atsakė: “Nieko man neduok! Jei sutiksi su mano reikalavimu, aš vėl ganysiu ir saugosiu tavo kaimenę:

32 šiandien pereisiu visas avių bandas, išskirdamas iš jų kiekvieną dėmėtą bei lopiniuotą avį ir kiekvieną juodą avį, ir visas lopiniuotas bei dėmėtas ožkas. Tai bus mano atlyginimas.

33 Mano sąžiningumas kalbės už mane, kai ateis laikas man atsiimti užmokestį tavo akivaizdoje. Visa, kas nebus dėmėta bei lopiniuota tarp ožkų ir avių, tebūna kaip mano pavogta!”

34 Labanas atsakė: “Sutinku. Tebūna kaip sakai!”

35 Ir jis atskyrė tą dieną ožkas ir avis, ožius ir avinus­lopiniuotus ir dėmėtus; visus vienos spalvos gyvulius atidavė savo sūnums.

36 Labanas nustatė, kad tarp jo ir Jokūbo būtų trijų dienų atstumas. Jokūbas ganė likusią Labano kaimenę.

37 Jokūbas, paėmęs žalias drebulių, migdolų ir liepų lazdeles, išlupinėjo jose dryžius, kad tose vietose, kur buvo žievė, būtų balta.

38 Jis tas išpjaustytas lazdeles sudėjo į lovius, į kuriuos pilamas vanduo, prie kurių bandos ateidavo gerti, ir atėję gerti imdavo poruotis.

39 Ir avys poruodavosi, žiūrėdamos į lazdeles; ir jos vesdavo dryžuotus, dėmėtus ir lopiniuotus ėriukus.

40 Jokūbas perskyrė savo bandą. Jis sudėjo lazdeles taip, kad jo avys ir Labano avys matytų jas. Jis laikė savo bandas atskirai ir nesuleisdavo jų su Labano bandomis.

41 Kai poravosi stipresnieji gyvuliai, Jokūbas įdėdavo lazdeles į lovius taip, kad gyvuliai matytų jas ir poruotųsi.

42 Silpnesniems gyvuliams poruojantis, jis neįdėdavo tų lazdelių. Taigi silpnesnieji teko Labanui, o stipresnieji Jokūbui.

43 Taip šis žmogus nepaprastai pralobo. Jis turėjo daug tarnų ir tarnaičių, galvijų, avių, kupranugarių ir asilų.

   

Aus Swedenborgs Werken

 

Arcana Coelestia #3921

studieren Sie diesen Abschnitt

  
/ 10837  
  

3921. And Rachel said, God hath judged me, and also hath heard my voice. That this signifies in the supreme sense justice and mercy; in the internal sense, the holy of faith; and in the external sense, the good of life, is evident from the signification of “God judging me,” and from that of “hearing my voice.” That “God judging me” signifies the Lord’s justice, is evident without explication, as also that His “hearing my voice” is mercy; for the Lord judges all from justice, and hears all from mercy. He judges from justice because from Divine truth, and He hears from mercy because from Divine good; from justice He judges those who do not receive the Divine good; and from mercy He hears those who do. But still when He judges from justice, it is also at the same time from mercy; for in all Divine justice there is mercy, as in Divine truth there is Divine good. But as these are arcana too deep to be told in a few words, they will of the Lord’s Divine mercy be more fully explained elsewhere.

[2] That by “God hath judged me, and also hath heard my voice” is meant in the internal sense the holy of faith, is because faith, which is predicated of truth, corresponds to the Divine justice; and the holy, which is good, to the Divine mercy of the Lord; and further, “to judge” or “judgment” is predicated of the truth of faith (n. 2235); and because it is said of God that He “judged,” it denotes what is good or holy. Thus it is evident that the holy of faith is what is signified by both these expressions together; and as this one whole is signified by both of them together, the two expressions are joined together by “and also.” That in the external sense the good of life is signified, is also from correspondence, for the good of life corresponds to the holy of faith. That without the internal sense it cannot be known what is signified by “God hath judged me and also hath heard,” is evident from the fact that the expressions do not so cohere in the sense of the letter as to present one idea to the understanding.

[3] The reason why in this verse, and in the following down to “Joseph,” “God” is named, and in the preceding verses, “Jehovah,” is that in these verses the regeneration of the spiritual man is treated of, but in the preceding ones the regeneration of the celestial man; for “God” is named when the subject is the good of faith, which is of the spiritual man; but “Jehovah” when the subject is the good of love, which is of the celestial man (see n. 2586, 2769, 2807, 2822). For by Judah, to whom the narrative was brought down in the preceding chapter, there was represented the celestial man (see n. 3881); but by Joseph, to whom it is continued in this chapter, the spiritual man, who is treated of in the verses that follow (23-24). That “Jehovah” was named when the narrative was brought down to Judah, may be seen in verses 32-33, 35 in the preceding chapter; that “God” is named where it is continued to Joseph, may be seen in verses 6, 8, 17-18, 20, 22-23 of the present chapter; and “Jehovah” is again named afterwards, because the subject proceeds from the spiritual man to the celestial. This is the secret which lies hidden in these words, and which no one can know except from the internal sense, and unless also he knows what the celestial man is, and what the spiritual.

  
/ 10837  
  

Thanks to the Swedenborg Foundation for the permission to use this translation.