Die Bibel

 

Genesis 29

Lernen

   

1 Jokūbas keliaudamas atėjo į rytų šalį.

2 Jis pamatė šulinį ir prie jo sugulusias tris avių bandas; iš to šulinio girdydavo bandas. Ant šulinio angos buvo užristas didelis akmuo.

3 Suvarius visas bandas, atrisdavo tą akmenį nuo šulinio angos ir pagirdydavo avis, po to vėl užrisdavo tą akmenį.

4 Jokūbas klausė: “Broliai, iš kur jūs esate?” Tie atsakė: “Iš Charano”.

5 Jis vėl klausė: “Ar pažįstate Labaną, Nahoro sūnų?” Jie atsakė: “Pažįstame”.

6 Jis klausė: “Kaip jam sekasi?” Tie atsakė: “Gerai. Štai jo duktė achelė ateina su avimis!”

7 Jokūbas tarė: “Dar anksti, ne laikas suvaryti gyvulius. Pagirdykite avis ir ganykite!”

8 Bet jie atsakė: “Negalime, kol suvarys visas bandas ir nuris tą akmenį nuo šulinio angos. Tik tada pagirdysime avis”.

9 Jam bekalbant su jais, achelė atėjo su savo tėvo avimis, kurias ji ganė.

10 Jokūbas, pamatęs achelę, savo dėdės Labano dukterį, ir savo dėdės Labano avis, priėjęs nurito akmenį nuo šulinio angos ir pagirdė savo motinos brolio Labano avis.

11 Po to Jokūbas pabučiavo achelę ir balsu pravirko.

12 Jokūbas pasisakė jai esąs jos tėvo brolis, ebekos sūnus. Ta nubėgusi pranešė tėvui.

13 Labanas, išgirdęs žinią apie savo sesers sūnų Jokūbą, atbėgo jo pasitikti; jį apkabinęs ir pabučiavęs, nusivedė į savo namus, o tas viską išsipasakojo Labanui.

14 Labanas jam tarė: “Tikrai tu esi mano kūnas ir mano kaulas!” Jis gyveno pas jį visą mėnesį.

15 Ir Labanas tarė Jokūbui: “Ar dėl to, kad esi mano brolis, turėtum man veltui tarnauti? Pasakyk, kuo tau atlyginti?”

16 Labanas turėjo dvi dukteris: vyresnioji vardu Lėja, o jaunesnioji­ achelė.

17 Lėjos akys buvo silpnos, o achelė buvo gražaus veido ir dailios išvaizdos.

18 Jokūbas pamilo achelę ir pasakė: “Aš tau tarnausiu septynerius metus už jaunesniąją dukterį achelę”.

19 Labanas atsakė: “Mieliau aš ją duosiu tau negu kitam. Lik pas mane!”

20 Jokūbas tarnavo už achelę septynerius metus. Kadangi jis mylėjo ją, jam tas laikas atrodė kaip kelios dienos.

21 Po to Jokūbas tarė Labanui: “Duok man mano žmoną, nes atėjo laikas, kad pas ją įeičiau!”

22 Labanas sukvietė visus tos vietovės žmones ir iškėlė puotą.

23 Vakare jis įvedė savo dukterį Lėją pas jį, ir jis įėjo pas ją.

24 Labanas davė Lėjai savo tarnaitę Zilpą.

25 ytui išaušus, pasirodė, kad tai buvo Lėja. Tada jis tarė Labanui: “Ką man padarei! Ar ne už achelę tarnavau? Kam tad mane apgavai?”

26 Labanas atsakė: “Mūsų krašte taip nedaro, kad išleistų jaunesniąją anksčiau už vyresniąją.

27 Pabaik šią savaitę, po to duosiu tau achelę, už kurią tarnausi dar kitus septynerius metus!”

28 Jokūbas sutiko ir pabaigė tą savaitę. Tada Labanas davė jam savo dukterį achelę už žmoną.

29 Labanas davė savo dukteriai achelei tarnaitę Bilhą.

30 Jis įėjo ir pas achelę ir mylėjo ją labiau už Lėją; ir tarnavo dar kitus septynerius metus.

31 Viešpats matydamas, kad Jokūbas Lėjos nemylėjo, padarė ją vaisingą, o achelę­nevaisingą.

32 Lėja pastojo ir pagimdė sūnų, kurį pavadino ubenu, nes ji sakė: “Viešpats atsižvelgė į mano sielvartą; dabar mane mylės mano vyras”.

33 Ji pagimdė kitą sūnų ir tarė: “Kadangi Viešpats išgirdo, kad manęs nemyli, Jis davė man dar ir šitą”. Ji pavadino jį Simeonu.

34 Po to ji vėl pagimdė sūnų ir tarė: “Dabar mano vyras prisiriš prie manęs, nes aš jam pagimdžiau tris sūnus”. Todėl ji pavadino jį Leviu.

35 Ji vėl pastojo ir pagimdė sūnų, ir tarė: “Dabar šlovinsiu Viešpatį”. Todėl ji pavadino jį Judu. Po to ji liovėsi gimdžiusi.

   

Aus Swedenborgs Werken

 

Arcana Coelestia #3820

studieren Sie diesen Abschnitt

  
/ 10837  
  

3820. And Leah’s eyes were weak. That this signifies that the affection of external truth is such in regard to the understanding of it is evident from the representation of Leah as being the affection of external truth (see n. 3793); from the signification of “eyes” as being the understanding (n. 2701); and from the signification of “weak” as being relatively such. That the affections of external truth are weak in regard to the understanding; or what is the same, that they who are in them are so, may be seen from external, that is, general, ideas that are not yet illustrated by singulars, in that they are infirm and wavering, and are as it were carried away by every breath of wind, or in other words, suffer themselves to be drawn over to every opinion; whereas when the same have been illustrated by singulars, they become firm and steadfast, for from these they have the things both essential and formal which are signified by the “beautiful form and beautiful look of Rachel,” by whom are represented the affections of interior truth.

[2] What is meant by external truths and their affections, and by internal truths and their affections, and by the former being relatively weak-eyed, and the latter beautiful in form and look, may be illustrated by an example. They who are in external truths know the mere general truth that good is to be done to the poor; and they do not know how to discern who are truly poor, and still less that by the “poor” in the Word are meant those who are spiritually so. In consequence of this, they do good alike to the evil and the good, not being aware that doing good to the evil is doing evil to the good, for thus there is given the evil the means of doing evil to the good; and therefore they who are in such simple zeal are subject to the greatest infestations from the cunning and deceitful. They on the contrary who are in internal truths know who are the poor, and discriminate among them, and do good to everyone according to his quality.

[3] To take another example: they who are in external truths know the mere general truth that they ought to love their neighbor; and they believe that everyone is the neighbor in the same degree, and thus that everyone is to be embraced with the same love, and so they suffer themselves to be led astray. But they who are in internal truths know in what degree everyone is the neighbor, and that each person is so in a different degree. Consequently they know innumerable things of which those who are in external truths are ignorant; and therefore they do not suffer themselves to be led away by the mere name of neighbor, nor to do evil from the persuasion of good which the name induces.

[4] To take yet another example: they who are in external truths alone, suppose that in the other life the learned will shine like the stars; and that all who have labored in the Lord’s vineyard will receive a reward above others. But they who are in internal truths know that by the “learned,” the “wise,” and the “intelligent,” are signified those who are in good, whether they be in any human wisdom and intelligence or not, and that these shall shine as the stars; and that they who labor in the Lord’s vineyard receive a reward each in accordance with the affection of good and truth from which he labors; and that they who labor for the sake of themselves and the world, that is, for the sake of self-exaltation and opulence, have their reward in the life of the body; but in the other life have their lot with the wicked (Matthew 7:22-23). Hence it is manifest how weak in understanding are they who are only in external truths; and that internal truths are what give to these essence and form, and also give quality to the good with them. Nevertheless they who during their life in this world are in external truths and at the same time in simple good, in the other life receive internal truths and the consequent wisdom; for from simple good they are in a state and capacity of reception.

  
/ 10837  
  

Thanks to the Swedenborg Foundation for the permission to use this translation.