¹ Sara gyveno šimtą dvidešimt septynerius metus.

² Ji mirė Kirjat Arboje, tai yra Hebrone, Kanaano krašte. Ir Abraomas atėjo Saros apraudoti ir apverkti.

³ Abraomas paliko mirusiąją ir kalbėjo Heto vaikams:

⁴ “Aš esu ateivis ir svečias tarp jūsų. Duokite man nuosavybėn žemės kapui palaidoti mirusiąją”.

⁵ Heto vaikai atsakė Abraomui:

⁶ “Paklausyk mūsų, viešpatie! Tu esi Dievo kunigaikštis tarp mūsų. Laidok savo mirusiąją geriausiame mūsų kape! Nė vienas iš mūsų tau neatsakys kapo, kad galėtum palaidoti mirusiąją”.

⁷ Abraomas atsistojęs nusilenkė hetitams, to krašto žmonėms,

⁸ ir toliau kalbėjo: “Jei sutinkate, kad palaidočiau savo mirusiąją, tai paklausykite manęs ir prašykite už mane Efroną, Coharo sūnų,

⁹ kad jis man parduotų Machpelos olą, kuri jam priklauso ir yra jo lauko gale! Už tiek, kiek ji verta, jis man ją teparduoda nuosavybėn kapinėms”.

¹⁰ Tuo metu Efronas sėdėjo tarp Heto vaikų. Hetitas Efronas, girdint hetitams, atėjusiems prie miesto vartų, kalbėjo:

¹¹ “Ne, mano viešpatie, paklausyk manęs! Žemę aš tau dovanoju ir olą, kuri yra joje. Savo tautiečių akyse aš tau ją dovanoju. Laidok savo mirusiąją”.

¹² Abraomas nusilenkė to krašto žmonėms

¹³ ir, jiems girdint, kalbėjo Efronui: “Malonėk paklausyti manęs! Aš duosiu tau pinigus už lauką. Paimk juos iš manęs, kad galėčiau ten palaidoti savo mirusiąją”.

¹⁴ Efronas atsakė Abraomui:

¹⁵ “Paklausyk manęs, viešpatie! Tas žemės sklypas vertas keturių šimtų šekelių sidabro. Ką tai reiškia man ar tau? Palaidok savo mirusiąją”.

¹⁶ Abraomas sutiko su Efronu. Pirklių naudojamais pinigais jis atsvėrė Efronui keturis šimtus šekelių sidabro, kurį šis, hetitams girdint, minėjo.

¹⁷ Taip Efrono sklypas su ola, kuris buvo Machpeloje, ties Mamre, visi medžiai lauke, kurie augo aplinkui, tapo

¹⁸ Abraomo nuosavybe, matant hetitams, kurie buvo ten.

¹⁹ Abraomas palaidojo savo žmoną Sarą Machpelos lauko oloje, esančioje ties Mamre, Hebrone, Kanaano šalyje.

²⁰ Taip sklypas ir ola, kuri buvo jame, iš hetitų perėjo Abraomo nuosavybėn kapinėms.

¹ Abraomas dar vedė kitą žmoną, vardu Ketūra.

² Ji pagimdė Zimraną, Jokšaną, Medaną, Midjaną, Išbaką ir Šuachą.

³ Jokšanas turėjo du sūnus: Šebą ir Dedaną. Dedano sūnūs buvo: Ašūras, Letušas ir Leumas.

⁴ Midjano sūnūs buvo: Efa, Eferas, Henochas, Abida ir Eldava. Visi šitie yra Ketūros vaikai.

⁵ Abraomas atidavė Izaokui visa, ką turėjo.

⁶ O sugulovių sūnums Abraomas davė dovanų ir, dar gyvas būdamas, juos išsiuntė į rytų šalį, toliau nuo Izaoko.

⁷ Abraomas išgyveno šimtą septyniasdešimt penkerius metus.

⁸ Abraomas mirė sulaukęs žilos senatvės ir pasisotinęs gyvenimu. Jis susijungė su savo tauta.

⁹ Jį palaidojo jo sūnūs Izaokas ir Izmaelis Machpelos oloje, Coharo sūnaus hetito Efrono lauke, kuris buvo ties Mamre.

¹⁰ Tą lauką Abraomas buvo pirkęs iš hetitų. Ten yra palaidoti Abraomas ir jo žmona Sara.

¹¹ Abraomui mirus, Dievas laimino jo sūnų Izaoką, kuris gyveno prie Lahai oijo šulinio.

¹² Šitie yra palikuonys Izmaelio, Abraomo sūnaus, kurį egiptietė Hagara, Saros tarnaitė, pagimdė Abraomui.

¹³ Šitie yra jų vardai, kaip jie buvo vadinami savo giminėse: Izmaelio pirmagimis Nebajotas ir Kedaras, Adbeelis, Mibsamas,

¹⁴ Mišma, Dūma, Masa,

¹⁵ Hadaras, Tema, Jetūras, Nafišas ir Kedma.

¹⁶ Šitie yra Izmaelio sūnūs ir jų vardai pagal jų miestus ir gyvenvietes. Dvylika kunigaikščių savo giminėse.

¹⁷ Izmaelis gyveno šimtą trisdešimt septynerius metus. Jis mirė ir susijungė su savo tauta.

¹⁸ Izmaelio palikuonys gyveno nuo Havilos iki Šūro, priešais Egiptą, Ašūro link. Jis mirė visų savo brolių akivaizdoje.

¹⁹ Šita yra Abraomo sūnaus Izaoko giminė. Abraomas turėjo sūnų Izaoką.

²⁰ Izaokas, turėdamas keturiasdešimt metų, vedė ebeką, Betuelio iš Mesopotamijos dukterį, Labano seserį.

²¹ Izaokas meldėsi už savo žmoną, nes ji buvo nevaisinga. Viešpats išklausė jo maldą, ir jo žmona ebeka pastojo.

²² Kūdikiai kovojo tarpusavyje jos įsčiose, ir ji tarė: “Jei taip yra, tai kodėl man taip?” Ji nuėjo pasiklausti Viešpaties.

²³ Viešpats jai tarė: “Dvi tautos yra tavo įsčiose, dvi giminės gims iš tavęs ir persiskirs. Viena giminė bus galingesnė už kitą, vyresnysis tarnaus jaunesniajam”.

²⁴ Atėjus metui gimdyti, gimė dvynukai.

²⁵ Pirmasis buvo visas plaukuotas; jie pavadino jį Ezavu.

²⁶ Jo brolis gimdamas laikėsi Ezavo kulnies; jį pavadino Jokūbu. Tuo laiku Izaokui buvo šešiasdešimt metų.

²⁷ Berniukams užaugus, Ezavas tapo geru medžiotoju, laukų žmogumi, o Jokūbas buvo ramus ir mėgo gyventi palapinėse.

²⁸ Izaokas mylėjo Ezavą, nes mėgo jo sumedžiotą žvėrieną, bet ebeka labiau mylėjo Jokūbą.

²⁹ Kartą Jokūbas išsivirė viralą, o Ezavas parėjo iš lauko nuvargęs.

³⁰ Ezavas tarė Jokūbui: “Duok man savo raudonojo viralo, nes aš esu nuvargęs!” Todėl jį praminė Edomu.

³¹ O Jokūbas pasakė: “Parduok man savo pirmagimio teisę”.

³² Ezavas tarė: “Aš mirštu, ką gi man padės pirmagimystė?”

³³ Jokūbas pasakė: “Prisiek man!” Taip jis prisiekė ir pardavė Jokūbui savo pirmagimio teisę.

³⁴ Tada Jokūbas davė Ezavui duonos ir lęšių viralo. Jis valgė, gėrė ir pavalgęs išėjo. Taip Ezavas paniekino savo pirmagimystę.