34
Jų Atpirkėjas yra stiprus, kareivijų Viešpats yra Jo vardas. Jis rūpinsis jų byla ir suteiks kraštui ramybę, bet privers drebėti Babilono gyventojus.
Jeremijas 50:34
Arcana Coelestia #9680
9680. 'And let the veil be for you a divider between the holy place and the holy of holies' means between spiritual good - which is the good of charity towards the neighbour and the good of faith in the Lord - and celestial good, which is the good of love to the Lord and the good of mutual love. This is clear from the meaning of 'the holy place' as the good reigning in the middle heaven; and from the meaning of 'the holy of holies' as the good reigning in the inmost heaven. The fact that the latter good is the good of love to the Lord and the good of mutual love, and that the former good - the good reigning in the middle heaven - is the good of charity towards the neighbour and the good of faith in the Lord, is evident from all that has been shown in the places referred to in 9670 regarding both kinds of good, celestial and spiritual. The good of love to the Lord in the inmost heaven is the internal good there, while the good of mutual love is the external good there; but the good of charity towards the neighbour is the internal good in the middle heaven, and the good of faith in the Lord is the external good there. In both heavens there is an internal and an external, as there is in the Church. Regarding the Church, that this is internal and external, see 409, 1083, 1098, 1238, 1242, 4899, 6380, 6587, 7840, 8762, 9375.
[2] All good is holy, and so is all truth to the extent that it has good within it. Good is said to be holy and from the Lord because the Lord alone is holy and He it is from whom all good and all truth come, 9229, 9479. From this it is evident why the dwelling-place is called the holy place and the ark containing the Testimony is called the holy of holies. For the Testimony is the Lord Himself in respect of Divine Truth, 9503, and the ark is the inmost heaven where the Lord is, 9485. The Lord is indeed present in the middle heaven, but more immediately so in the inmost heaven. For those who have been joined to the Lord through the good of love are with Him, whereas those who have been joined to the Lord through the truth of faith are indeed with Him, but more remotely. In the middle heaven they are joined to the Lord through faith implanted in the good of charity towards the neighbour. From all this it evident why the dwelling-place outside the veil is called the holy place and the dwelling-place inside the veil is called the holy of holies.
[3] The fact that the Lord is the Source of everything holy and that He is the real 'Holy of Holies' is clear in Daniel,
Seventy weeks have been decreed concerning your 1 people, to anoint the Holy of Holies. 2 Daniel 9:24.
And in the Book of Revelation,
Who is not going to fear You, O Lord, and glorify Your name? For You alone are holy. Revelation 15:4.
Therefore also the Lord is called the Holy One of Israel in Isaiah 1:4; 5:19, 24; 10:20; 12:6; 17:7; 29:19; 30:11-12, 15; 31:1; 37:23; 41:14, 16, 20; 43:3, 14; 45:11; 60:9, 14; Jeremiah 50:29; 51:5; Ezekiel 39:7; Psalms 71:22; 78:41; 89:18; 2 Kings 19:22; and elsewhere. Anything whatever therefore among the children of Israel which represented the Lord, or the goodness and truth that emanate from Him, was called holy once it had been dedicated, because the Lord alone is holy. The Holy Spirit in the Word is also that which is holy, emanating from the Lord.
Imibhalo yaphansi:
1. The Latin means My but the Hebrew means your, which Swedenborg has in other places where he quotes this verse.
2. or the Most Holy Place
Jeremijas 10
1
Izraeli, klausykis Viešpaties žodžio!
2
Taip sako Viešpats: “Nesimokykite pagonių kelių ir nebijokite dangaus ženklų, nors pagonys jų bijo.
3
Pagonių papročiai yra tuštybė. Jie nusikerta medį miške, amatininkas kirviu aptašo jį,
4
sidabru ir auksu pagražina, pritvirtina plaktuku ir vinimis, kad nejudėtų.
5
Jie yra tiesūs kaip palmė, negali kalbėti nei vaikščioti, juos reikia nešti. Nebijokite jų, nes jie negali nei pakenkti, nei gera daryti”.
6
Viešpatie, Tau nėra lygaus, Tu esi didis ir Tavo vardas galingas!
7
Kas Tavęs nebijotų, tautų Karaliau? Tau priklauso tai, nes tarp visų tautų išminčių ir visų jų valdovų nėra nė vieno Tau lygaus.
8
Jie visi yra kvaili ir neišmintingi. Medis yra tuštybės mokymas,
9
padengtas sidabrine skarda, atgabenta iš Taršišo ir Ufazo. Jis yra amatininko ir auksakalio dirbinys, apvilktas violetiniu ir raudonu drabužiu. Jie visi yra menininkų dirbiniai.
10
Tačiau Viešpats yra tikrasis Dievas, gyvasis Dievas ir amžinasis Karalius. Nuo Jo rūstybės dreba žemė ir Jo grūmojimo nepakelia tautos.
11
Taip turite jiems sakyti: “Dievai, kurie nepadarė nei dangaus, nei žemės, turi pradingti nuo žemės ir iš šios padangės”.
12
Jis sukūrė žemę savo jėga, savo išmintimi padėjo pasaulio pamatą ir savo supratimu ištiesė dangus.
13
Jo balso klauso vandenys danguose, Jis pakelia garus nuo žemės pakraščių. Jis siunčia žaibus su lietumi, paleidžia vėją iš savo sandėlių.
14
Žmogus neturi pažinimo ir yra neišmintingas. Amatininkai bus sugėdinti dėl savo drožinių, jų lieti atvaizdai yra apgaulė, juose nėra kvapo.
15
Jie yra tuštybė, paklydimo darbas. Aplankymo metu jie pražus.
16
Visai kitokia yra Jokūbo dalis. Jis yra visa ko Kūrėjas, Izraelis yra Jo nuosavybė. Kareivijų Viešpats yra Jo vardas!
17
Susirinkite savo daiktus nuo žemės, tvirtovės gyventojai!
18
Nes taip sako Viešpats: “Šį kartą Aš išmesiu krašto gyventojus, prispausiu juos taip, kad jie pajus”.
19
Vargas man, esu sužeistas! Mano žaizda nepagydoma! Aš tariau: “Tai yra sielvartas, kurį turiu pakelti”.
20
Mano palapinė apiplėšta, visos virvės sutraukytos. Mano vaikai paliko mane, jų nebėra. Nėra kas ištiestų ir pakeltų mano palapinę.
21
Ganytojai tapo kvailiais ir neieškojo Viešpaties. Todėl jiems nesisekė, visa jų kaimenė bus išsklaidyta.
22
Štai žinia, kad artėja didelis pavojus iš šiaurės paversti Judo miestus griuvėsiais, šakalų buveinėmis.
23
Viešpatie, aš žinau, kad ne žmogaus rankose yra jo keliai. Nė vienas negali pakreipti savo žingsnių, kaip jis nori.
24
Bausk mane, Viešpatie, bet teisingai, nerūstaudamas, kad nesunaikintum manęs visiškai!
25
Išliek savo rūstybę ant pagonių, kurie Tavęs nepažįsta, ir ant giminių, kurios nesišaukia Tavęs, nes jos ėdė ir prarijo Jokūbą, dykuma pavertė jo gyvenvietes.
