¹ Antrojo mėnesio penkioliktą dieną po to, kai jie paliko Egiptą, visi izraelitai išėjo iš Elimo ir atėjo į Sino dykumą, esančią tarp Elimo ir Sinajaus.

² Visa Izraelio vaikų tauta murmėjo prieš Mozę ir Aaroną dykumoje.

³ Jie sakė: “Geriau mes būtume mirę nuo Viešpaties rankos Egipto šalyje, kai sėdėjome prie mėsos puodų ir valgėme duonos sočiai! Jūs mus atvedėte į šią dykumą, kad numarintumėte visus badu”.

⁴ Tada Viešpats tarė Mozei: “Aš jums duosiu duonos iš dangaus. Žmonės teišeina ir tesusirenka dienos davinį, kad išbandyčiau juos, ar jie laikysis mano įstatymo, ar ne.

⁵ O šeštą dieną teprisirenka dvigubai tiek, kiek kasdien prisirinkdavo”.

⁶ Tada Mozė ir Aaronas tarė visiems izraelitams: “Šį vakarą žinosite, kad Viešpats jus išvedė iš Egipto.

⁷ Ir rytą išvysite Viešpaties šlovę; Jis išgirdo jūsų murmėjimą prieš Jį. O kas esame mudu, kad murmate prieš mus?

⁸ Viešpats duos jums vakare mėsos, o rytą­duonos sočiai. Viešpats išgirdo, kad murmėjote prieš Jį. O kas mudu esame? Ne prieš mus jūs murmate, bet prieš Viešpatį”.

⁹ Tada Mozė tarė Aaronui: “Sakyk visiems izraelitams: ‘Priartėkite prie Viešpaties, nes Jis išgirdo jūsų murmėjimą’ ”.

¹⁰ Aaronui tebekalbant izraelitams, jie pažvelgė į dykumas ir pamatė Viešpaties šlovę debesyje.

¹¹ Viešpats kalbėjo Mozei:

¹² “Aš girdėjau Izraelio vaikų murmėjimą. Sakyk jiems: ‘Vakare jūs gausite mėsos, o rytą pasisotinsite duona. Ir jūs žinosite, kad Aš esu Viešpats, jūsų Dievas’ ”.

¹³ Vakare atskrido putpelės ir apdengė stovyklą, o rytą aplink stovyklą buvo rasa.

¹⁴ asai pranykus, dykumoje pasirodė kažkas, tarsi šerkšnas ant žemės.

¹⁵ Tai pamatę, izraelitai klausė vienas kito: “Kas čia?” Nė vienas nežinojo, kas tai yra. Tada Mozė jiems tarė: “Tai duona, kurią Viešpats jums davė maistui.

¹⁶ Štai ką Viešpats įsakė: ‘Kiekvienas teprisirenka tiek, kiek jis suvalgo; teparsineša po omerą kiekvienam žmogui, atsižvelgdamas į asmenų skaičių savo palapinėje’ ”.

¹⁷ Izraelitai darė, kaip buvo įsakyta, ir prisirinko vieni daugiau, kiti mažiau.

¹⁸ Ir kai jie seikėjo omeru, kas buvo prisirinkęs daug, neturėjo pertekliaus, o kas mažai, tam nestigo. Kiekvienas turėjo tiek, kiek galėjo suvalgyti.

¹⁹ Mozė jiems sakė: “Nė vienas tenepalieka nieko rytojui”.

²⁰ Bet jie nepaklausė Mozės. Kai kurie paliko dalį maisto kitai dienai, tačiau atsirado kirmėlių ir jis pradėjo dvokti. Mozė užsirūstino ant jų.

²¹ Kiekvienas kas rytą rinkdavosi, kiek jis galėjo suvalgyti. O saulei kaitinant, tie grūdeliai laukuose sutirpdavo.

²² Šeštą dieną jie prisirinko dvigubai tiek: po du omerus kiekvienam. Izraelio vyresnieji apie tai pranešė Mozei.

²³ Jis sakė jiems: “Taip Viešpats liepė: ‘ ytoj yra sabatas, šventa poilsio diena, skirta Viešpačiui. Ką norite kepti, iškepkite, ir ką norite virti, išvirkite, o kas lieka, atidėkite į šalį ir palaikykite rytojui’ ”.

²⁴ Jie pasidėjo rytojui, kaip Mozė buvo įsakęs. Ir tai nesugedo ir neatsirado kirmėlių.

²⁵ Po to Mozė tarė: “Valgykite tai! Nes šiandien yra Viešpaties sabatas, nieko laukuose nerasite.

²⁶ Šešias dienas rinksite, o septintoji diena yra sabatas; joje nieko nerasite”.

²⁷ Vis dėlto septintąją dieną kai kurie išėjo rinkti, bet nieko nerado.

²⁸ Viešpats tarė Mozei: “Ar ilgai nesilaikysite mano įstatymų ir įsakymų?

²⁹ Viešpats jums įsakė švęsti sabatą. Todėl šeštąją dieną Jis duoda jums duonos dviem dienom. Kiekvienas pasilikite savo vietoje. Nė vienas neišeikite iš savo namų septintąją dieną”.

³⁰ Taip tauta ilsėjosi septintąją dieną.

³¹ Dievo duotą maistą izraelitai praminė mana. Ji buvo tarsi balti kalendros grūdeliai, o jos skonis kaip papločio su medumi.

³² Mozė paskelbė Viešpaties įsakymą: “Prisipilkite omerą manos, kad būsimos kartos žinotų, kokia duona jus maitinau dykumoje, kai išvedžiau iš Egipto”.

³³ Mozė sakė Aaronui: “Paimk indą, supilk į jį vieną omerą manos ir jį padėk Viešpaties akivaizdoje, kad išliktų būsimoms kartoms”.

³⁴ Kaip Viešpats įsakė Mozei, taip Aaronas padėjo indą palapinės švenčiausioje vietoje.

³⁵ Izraelitai valgė maną keturiasdešimt metų, kol atėjo į gyvenamas žemes. Jie valgė maną, kol atėjo prie Kanaano šalies ribų.

³⁶ Omeras yra dešimtoji efos dalis.

¹ Then Moses and the children of Israel sang this song to Yahweh, and said, "I will sing to Yahweh, for he has triumphed gloriously. The horse and his rider he has thrown into the sea.

² Yah is my strength and song. He has become my salvation. This is my God, and I will praise him; my father's God, and I will exalt him.

³ Yahweh is a man of war. Yahweh is his name.

⁴ He has cast Pharaoh's chariots and his army into the sea. His chosen captains are sunk in the Red Sea.

⁵ The deeps cover them. They went down into the depths like a stone.

⁶ Your right hand, Yahweh, is glorious in power. Your right hand, Yahweh, dashes the enemy in pieces.

⁷ In the greatness of your excellency, you overthrow those who rise up against you. You send forth your wrath. It consumes them as stubble.

⁸ With the blast of your nostrils, the waters were piled up. The floods stood upright as a heap. The deeps were congealed in the heart of the sea.

⁹ The enemy said, 'I will pursue. I will overtake. I will divide the spoil. My desire shall be satisfied on them. I will draw my sword, my hand shall destroy them.'

¹⁰ You blew with your wind. The sea covered them. They sank like lead in the mighty waters.

¹¹ Who is like you, Yahweh, among the gods? Who is like you, glorious in holiness, fearful in praises, doing wonders?

¹² You stretched out your right hand. The earth swallowed them.

¹³ "You, in your loving kindness, have led the people that you have redeemed. You have guided them in your strength to your holy habitation.

¹⁴ The peoples have heard. They tremble. Pangs have taken hold on the inhabitants of Philistia.

¹⁵ Then the chiefs of Edom were dismayed. Trembling takes hold of the mighty men of Moab. All the inhabitants of Canaan are melted away.

¹⁶ Terror and dread falls on them. By the greatness of your arm they are as still as a stone-- until your people pass over, Yahweh, until the people pass over who you have purchased.

¹⁷ You shall bring them in, and plant them in the mountain of your inheritance, the place, Yahweh, which you have made for yourself to dwell in; the sanctuary, Lord, which your hands have established.

¹⁸ Yahweh shall reign forever and ever."

¹⁹ For the horses of Pharaoh went in with his chariots and with his horsemen into the sea, and Yahweh brought back the waters of the sea on them; but the children of Israel walked on dry land in the midst of the sea.

²⁰ Miriam the prophetess, the sister of Aaron, took a tambourine in her hand; and all the women went out after her with tambourines and with dances.

²¹ Miriam answered them, "Sing to Yahweh, for he has triumphed gloriously. The horse and his rider he has thrown into the sea."

²² Moses led Israel onward from the Red Sea, and they went out into the wilderness of Shur; and they went three days in the wilderness, and found no water.

²³ When they came to Marah, they couldn't drink from the waters of Marah, for they were bitter. Therefore its name was called Marah.

²⁴ The people murmured against Moses, saying, "What shall we drink?"

²⁵ Then he cried to Yahweh. Yahweh showed him a tree, and he threw it into the waters, and the waters were made sweet. There he made a statute and an ordinance for them, and there he tested them;

²⁶ and he said, "If you will diligently listen to the voice of Yahweh your God, and will do that which is right in his eyes, and will pay attention to his commandments, and keep all his statutes, I will put none of the diseases on you, which I have put on the Egyptians; for I am Yahweh who heals you."

²⁷ They came to Elim, where there were twelve springs of water, and seventy palm trees: and they encamped there by the waters.