Ang Bibliya

 

Genesis 41

pag-aaral

   

1 Dvejiems metams praėjus, faraonas sapnavo: jis stovėjo prie upės,

2 ir iš jos išlipo septynios karvės, gražios ir riebios, ir jos ganėsi lankoje.

3 O po jų išlipo iš upės kitos septynios karvės, bjaurios ir liesos, ir atėjo prie tų karvių upės pakrantėje.

4 Liesosios karvės surijo anas septynias gražiąsias ir riebiąsias karves. Ir faraonas pabudo.

5 Vėl užmigęs sapnavo antrą kartą: septynios varpos išaugo iš vieno stiebo, pilnos ir gražios.

6 O po jų išdygo septynios tuščios ir rytų vėjo išdžiovintos varpos.

7 Tuščiosios varpos prarijo septynias pilnąsias ir gražiąsias varpas. Faraonas pabudo ir suprato, kad tai sapnas.

8 Tą rytą faraonas buvo neramus. Jis pasikvietė visus Egipto žynius ir išminčius ir papasakojo jiems savo sapnus, bet nebuvo nė vieno, kuris galėtų juos išaiškinti.

9 Tada vyno pilstytojų viršininkas kalbėjo faraonui: “Aš šiandien prisimenu savo nusikaltimus.

10 Faraonas buvo užsirūstinęs ant savo tarnų ir atidavė mane ir vyriausiąjį duonkepį uždaryti į sargybos viršininko kalėjimą.

11 Ir mudu sapnavome sapną tą pačią naktį, ir kiekvieno sapnas turėjo savo reikšmę.

12 Su mumis buvo jaunuolis hebrajas, sargybos viršininko vergas. Mes jam papasakojome savo sapnus, ir jis mums išaiškino mūsų sapnų reikšmę.

13 Kaip jis išaiškino, taip ir įvyko: mane sugrąžino į mano tarnybą, o aną pakorė”.

14 Tada faraonas pasiuntė pakviesti Juozapą, ir jie skubiai jį išleido iš kalėjimo. Jis, nusiskutęs ir pakeitęs drabužius, atėjo pas faraoną.

15 Faraonas tarė Juozapui: “Sapnavau sapną, ir nėra nė vieno, kuris galėtų jį išaiškinti. Aš girdėjau, kad tu gerai aiškini sapnus”.

16 Juozapas atsakė faraonui: “Ne aš, o Dievas duos faraonui palankų aiškinimą”.

17 Faraonas pasakojo Juozapui: “Sapnavau stovįs ant upės kranto.

18 Iš upės išlipo septynios karvės, riebios ir gražios, ir jos ganėsi lankoje.

19 Po jų išlipo kitos septynios karvės, menkos, labai bjaurios ir liesos. Aš nesu matęs tokių bjaurių karvių visoje Egipto šalyje.

20 Liesosios ir bjauriosios karvės surijo anas septynias riebiąsias karves.

21 Tačiau nebuvo žymu, kad jos būtų ką prarijusios; jos tebebuvo liesos kaip pradžioje. Po to aš pabudau.

22 Sapne aš dar regėjau: septynios varpos išaugo iš vieno stiebo, pilnos ir gražios.

23 Po jų išdygo septynios tuščios, plonos ir rytų vėjo išdžiovintos varpos.

24 Plonosios varpos prarijo septynias gražiąsias varpas. Aš tai papasakojau žyniams, bet nė vienas negalėjo išaiškinti”.

25 Juozapas atsakė faraonui: “Faraono sapnai reiškia vieną ir tą patį. Dievas parodė faraonui, ką Jis ketina daryti.

26 Septynios gražiosios karvės yra septyneri metai ir septynios gražiosios varpos yra septyneri metai. Sapnas reiškia vieną ir tą patį.

27 O septynios plonosios ir bjauriosios karvės ir septynios tuščiosios, rytų vėjo išdžiovintos varpos yra septyneri ateinančio bado metai.

28 Todėl aš sakiau faraonui, kad Dievas parodė jam, ką Jis ketina daryti.

29 Ateina septyneri didelio pertekliaus metai visoje Egipto šalyje.

30 Bet po jų seks septyneri bado metai, per kuriuos pasimirš buvusi gausa; badas sunaikins šalį.

31 Buvęs perteklius bus užmirštas šalyje dėl bado, nes jis bus labai baisus.

32 Du kartus pasikartojęs faraono sapnas reiškia, jog tai yra tikrai Dievo nustatyta ir greitai įvyks.

33 Dabar faraonas tegul parenka protingą ir sumanų vyrą ir paskiria jį Egipto šalies valdytoju.

34 Tegul įsako faraonas paskirti prievaizdus visoje šalyje, kurie surinks penktąją Egipto šalies derliaus dalį per septynerius derlingus metus.

35 Visą šitą būsimųjų gerų metų derlių tegul supila į aruodus, esančius faraono valdomuose miestuose, ir tegul saugoja jį maistui.

36 Tas maistas bus atsarga septyneriems bado metams, kurie vargins Egipto šalį, kad kraštas nepražūtų bado metu”.

37 Tas patarimas patiko faraonui ir visiems jo tarnams,

38 ir jis tarė: “Ar rasime tokį vyrą kaip šis, kuriame būtų Dievo Dvasia?”

39 Faraonas kalbėjo Juozapui: “Kadangi Dievas tau visa tai apreiškė, tai nėra nė vieno, kuris būtų toks protingas ir sumanus kaip tu.

40 Tu būsi mano namų valdytoju, ir tavo žodžio klausys visi žmonės. Tik sostu aš būsiu aukščiau tavęs”.

41 Toliau faraonas tarė Juozapui: “Aš tave skiriu visos Egipto šalies valdytoju”.

42 Faraonas numovė nuo savo piršto žiedą ir jį užmovė Juozapui; ir aprengė jį ploniausios drobės drabužiais, ir užkabino jam ant kaklo auksinę grandinę.

43 Ir liepė jį vežti savo antruoju vežimu, ir priešakyje jo šaukti: “Klaupkitės!” Tuo būdu jis tapo visos Egipto šalies valdytoju.

44 Be to, faraonas tarė Juozapui: “Aš faraonas, ir be tavo žinios niekas nepakels nei rankos, nei kojos visoje Egipto šalyje!”

45 Faraonas pavadino Juozapą Cafnat Paneachu ir jam davė žmoną Asenatą, Ono kunigo Potiferos dukterį. Ir Juozapas keliavo po visą Egipto šalį.

46 Juozapas buvo trisdešimties metų amžiaus, kai jis stovėjo faraono, Egipto karaliaus, akivaizdoje ir išėjęs iš faraono apkeliavo visą Egipto žemę.

47 Per septynerius pertekliaus metus šalyje viskas gausiai užderėjo.

48 Jis surinko visą septynerių metų maistą ir sukrovė jį miestų sandėliuose. Aplink kiekvieną miestą esančių laukų derlių jis sukrovė tame mieste.

49 Juozapas pripildė aruodus javų kaip jūros smilčių, tiek daug, kad jų nebuvo įmanoma suskaičiuoti.

50 Prieš užeinant bado metams, Juozapui gimė du sūnūs iš Asenatos, Ono kunigo Potiferos dukters.

51 Juozapas pirmąjį pavadino Manasu: “Dievas leido man pamiršti visą mano vargą ir mano tėvo namus”.

52 Antrąjį jis pavadino Efraimu: “Dievas padarė mane vaisingą mano vargo šalyje”.

53 Pasibaigė septyneri pertekliaus metai Egipto šalyje.

54 Prasidėjo septyneri bado metai, kaip Juozapas buvo sakęs. Badas siautė visose šalyse, tačiau Egipte buvo duonos.

55 Badui prasidėjus visoje Egipto šalyje, žmonės kreipėsi į faraoną, prašydami duonos. Faraonas sakė: “Eikite pas Juozapą! Ką jis jums sakys, darykite”.

56 Badas išsiplėtė visoje žemėje. Juozapas atidarė javų sandėlius ir pardavinėjo javus egiptiečiams, nes kilo baisus badas Egipto šalyje.

57 Iš įvairių kraštų žmonės ėjo į Egiptą pas Juozapą pirkti javų, nes buvo baisus badas visose šalyse.

   

Puna

 

Pledge

  

Both pledges and sureties indicate an attachment between different spiritual aspects of a person or a church, with one providing a degree of certainty for the other. Pledges and sureties in the Bible are similar ideas; both are ways of providing assurance that a promise will be kept. The difference is that a pledge is generally an object offered as collateral, while surety involves a person taking personal responsibility -- to a degree offering himself as human collateral. The best example of a surety, interestingly, involves Judah, who offered himself as surety for Benjamin so Jacob would let Benjamin accompany Judah and the rest of his brothers to Egypt to buy food, in Genesis 43. In this case Judah represents the desire for good, and Benjamin represents the true ideas that arise from the love of the Lord; the surety means that the desire for good would safeguard those special, holy ideas. The best example of a pledge in in Genesis 38, and involves Tamar, the daughter-in-law of Judah. She outlived Judah's eldest son, Er, and was by law married to his second son, Onan. Onan also died, and Judah told Tamar to wait until his third son, Shelah, was grown so she could be married to him. When Judah did not follow through, Tamar disguised herself, posed as a prostitute and enticed Judah. In exchange for sex, he offered a young goat, which is a symbol of the conjunction of true love in marriage. As a pledge that the goat would be delivered, she demanded his signet, his cord and his staff -- symbols of external conjunction, without marriage. When she was later found to be pregnant, she offered the pledges as proof that the child was Judah's. He acknowledged his wrong-doing and took her as his own wife. In that case, the pledges, representing external conjunction, were attached to the internal conjunction of marriage, which Tamar had been denied, and served to ensure that she got it.