Ang Bibliya

 

Genesis 30

pag-aaral

   

1 achelė matydama, kad ji nevaisinga, pavydėjo savo seseriai Lėjai ir tarė Jokūbui: “Duok man vaikų, kitaip aš mirsiu!”

2 Jokūbas, supykęs ant achelės, tarė: “Ar aš Dievas, kuris tau vaikų neduoda?”

3 Tada ji tarė: “Štai mano tarnaitė Bilha. Įeik pas ją, kad ji pagimdytų ant mano kelių ir aš galėčiau turėti vaikų iš jos”.

4 Ji davė jam už žmoną savo tarnaitę Bilhą, ir Jokūbas įėjo pas ją.

5 Bilha pastojo ir pagimdė Jokūbui sūnų.

6 Tada achelė tarė: “Dievas teisingai nusprendė dėl manęs, išklausydamas mano balsą ir davė man sūnų”. Todėl ji pavadino jį Danu.

7 achelės tarnaitė Bilha pastojo ir pagimdė Jokūbui antrą sūnų.

8 Tada achelė tarė: “Didžiose grumtynėse grūmiausi su savo seserimi ir nugalėjau”. Ir ji pavadino jį Neftaliu.

9 Lėja matydama, kad nebegali daugiau gimdyti, davė Jokūbui savo tarnaitę Zilpą už žmoną.

10 Zilpa, Lijos tarnaitė, pagimdė Jokūbui sūnų.

11 Tada Lėja tarė: “Laimingai!” Ir ji pavadino jį Gadu.

12 Vėliau Zilpa pagimdė Jokūbui antrą sūnų.

13 Tada Lėja tarė: “Aš laimingoji! Nes moterys vadins mane palaiminta”. Ir ji pavadino jį Ašeru.

14 Kviečių pjūties metu ubenas išėjęs rado mandragorų ir juos parnešė savo motinai Lėjai. Tada achelė tarė Lėjai: “Duok man savo sūnaus mandragorų”.

15 Bet ji atsakė: “Ar negana tau, kad turi mano vyrą, ar nori atimti ir mano sūnaus mandragorus?” achelė tarė: “Tegul jis šią naktį praleidžia su tavimi už tavo sūnaus mandragorus!”

16 Jokūbui pareinant vakare iš lauko, Lėja išėjo jo pasitikti ir tarė: “Tu eisi pas mane, nes aš tave pasamdžiau už mano sūnaus mandragorus”. Taip jis praleido su ja tą naktį.

17 Dievas išklausė Lėją; ji pagimdė Jokūbui penktąjį sūnų.

18 Tada Lėja tarė: “Dievas man atlygino, nes aš daviau savo tarnaitę savo vyrui”. Ji pavadino jį Isacharu.

19 Lėja vėl pastojo ir pagimdė Jokūbui šeštąjį sūnų.

20 Tada Lėja tarė: “Dievas apdovanojo mane gera dovana; dabar mano vyras gyvens su manimi, nes aš jam pagimdžiau šešis sūnus”. Ir ji praminė jį Zabulonu.

21 Po to ji pagimdė dukterį ir ją pavadino Dina.

22 Dievas atsiminė achelę, išklausė ją ir padarė vaisingą.

23 Ji pagimdė sūnų ir tarė: “Dievas pašalino mano gėdą”.

24 Ji pavadino jį Juozapu, sakydama: “Viešpats duos man dar kitą sūnų!”

25 achelei pagimdžius Juozapą, Jokūbas tarė Labanui: “Paleisk mane, grįšiu į tėvynę, į savo šalį!

26 Duok man mano žmonas ir mano vaikus, už kuriuos tau tarnavau, ir leisk man eiti. Tu juk žinai, kaip aš tau tarnavau!”

27 Labanas jam tarė: “O kad aš rasčiau malonę tavo akyse! Aš patyriau, kad Viešpats laimino mane dėl tavęs.

28 Nustatyk tu pats sau užmokestį, ir aš tau jį duosiu!”

29 Jokūbas atsakė: “Tu pats žinai, kaip tau tarnavau ir kokia tapo tavo banda mano priežiūroje.

30 Tu mažai turėjai prieš man atvykstant, bet dabar tai smarkiai padaugėjo, nes Viešpats tave laimino, kai aš atėjau. O dabar ar ne laikas man pasirūpinti savo namais?”

31 Labanas tarė: “Ką turiu tau duoti?” Jokūbas atsakė: “Nieko man neduok! Jei sutiksi su mano reikalavimu, aš vėl ganysiu ir saugosiu tavo kaimenę:

32 šiandien pereisiu visas avių bandas, išskirdamas iš jų kiekvieną dėmėtą bei lopiniuotą avį ir kiekvieną juodą avį, ir visas lopiniuotas bei dėmėtas ožkas. Tai bus mano atlyginimas.

33 Mano sąžiningumas kalbės už mane, kai ateis laikas man atsiimti užmokestį tavo akivaizdoje. Visa, kas nebus dėmėta bei lopiniuota tarp ožkų ir avių, tebūna kaip mano pavogta!”

34 Labanas atsakė: “Sutinku. Tebūna kaip sakai!”

35 Ir jis atskyrė tą dieną ožkas ir avis, ožius ir avinus­lopiniuotus ir dėmėtus; visus vienos spalvos gyvulius atidavė savo sūnums.

36 Labanas nustatė, kad tarp jo ir Jokūbo būtų trijų dienų atstumas. Jokūbas ganė likusią Labano kaimenę.

37 Jokūbas, paėmęs žalias drebulių, migdolų ir liepų lazdeles, išlupinėjo jose dryžius, kad tose vietose, kur buvo žievė, būtų balta.

38 Jis tas išpjaustytas lazdeles sudėjo į lovius, į kuriuos pilamas vanduo, prie kurių bandos ateidavo gerti, ir atėję gerti imdavo poruotis.

39 Ir avys poruodavosi, žiūrėdamos į lazdeles; ir jos vesdavo dryžuotus, dėmėtus ir lopiniuotus ėriukus.

40 Jokūbas perskyrė savo bandą. Jis sudėjo lazdeles taip, kad jo avys ir Labano avys matytų jas. Jis laikė savo bandas atskirai ir nesuleisdavo jų su Labano bandomis.

41 Kai poravosi stipresnieji gyvuliai, Jokūbas įdėdavo lazdeles į lovius taip, kad gyvuliai matytų jas ir poruotųsi.

42 Silpnesniems gyvuliams poruojantis, jis neįdėdavo tų lazdelių. Taigi silpnesnieji teko Labanui, o stipresnieji Jokūbui.

43 Taip šis žmogus nepaprastai pralobo. Jis turėjo daug tarnų ir tarnaičių, galvijų, avių, kupranugarių ir asilų.

   

Mula sa Mga gawa ni Swedenborg

 

Arcana Coelestia # 3972

Pag-aralan ang Sipi na ito

  
/ 10837  
  

3972. That Jacob said unto Laban. That this signifies the good of natural truth to the collateral good from a Divine origin, by which there is a conjunction of the interiors, is evident from the representation of Jacob, as being the good of natural truth (see n. 3659, 3669, 3677, 3775, 3829); and from the representation of Laban, as being collateral good from a Divine origin (n. 3612, 3665, 3778). That the conjunction of the interiors is effected through this good, has been repeatedly explained before (n. 3665, 3690, and elsewhere). This good is signified by the “flock of Laban,” through which Jacob procured for himself his own flock (concerning which in what follows).

  
/ 10837  
  

Thanks to the Swedenborg Foundation for the permission to use this translation.

Mula sa Mga gawa ni Swedenborg

 

Arcana Coelestia # 2508

Pag-aralan ang Sipi na ito

  
/ 10837  
  

2508. She is my sister. That this signifies rational truth, is evident from the signification of a “sister,” as being rational intellectual truth (see n. 1495). That rational truth is a “sister,” can be seen only from the heavenly marriage; for the things which descend from this have kinships among themselves like the relationships and connections on earth (concerning which see n. 685, 917); and this with indefinite variety. The heavenly marriage itself exists solely between the Divine good and the Divine truth. From this there are conceived in man the intellectual, the rational, and the faculty of knowing; for without conception from the heavenly marriage man cannot possibly be imbued with understanding, with reason, or with knowledge, and consequently cannot be man. In proportion therefore as he receives from the heavenly marriage, in the same proportion is he man. The heavenly marriage is in the Lord Himself, thus the Lord is this marriage itself, for He is the Divine good itself and at the same time the Divine truth. Angels and men are in the heavenly marriage insofar as they are in love to the Lord and in charity toward the neighbor, and insofar as they are thence in faith; that is, insofar as they are in the Lord’s good, and thence in truth; and they are then called “daughters and sons,” and in their relation to one another “sisters and brothers;” but this with differences. The reason why rational truth is called a “sister” is that it is conceived from the influx of the Divine good into the affection of rational truths; the good which is thence in the rational is called a “brother,” and the truth which is thence, a “sister.” But this will be better seen from what is said by Abraham in verse 12 of this chapter: “and moreover truly she is my sister; she is the daughter of my father, but not the daughter of my mother; and she became my wife.”

  
/ 10837  
  

Thanks to the Swedenborg Foundation for the permission to use this translation.