5
Jie klaus kelio į Sioną ir keliaus, sakydami: ‘Eikime, glauskimės prie Viešpaties amžina sandora, kuri nebus užmiršta!’
Jeremijas 50:5
True Christian Religion #45
45. The description of the essence of the Divine Love allows us also to see its opposite, the essence of devilish love. Devilish love is self-love, and it goes by the name of love, but regarded in itself is hatred, for it loves no one other than itself, and has no wish to be linked with others for their happiness, but only its own. Its inmost nature is a continual attempt to rule over everyone, to possess everyone's goods, and finally to be adored like a god. This is why the inhabitants of hell do not acknowledge God, but treat as gods those who are more powerful than others; so they have lower and higher, or minor and major deities, depending on the extent of their power. Because each person there has his heart set on that, he has a burning hatred of his own deity; and he in turn of those who are under his control. He looks upon them as worthless servants, to whom he talks politely so long as they worship him, but is fired with rage against the rest, and inwardly or in his heart against his own followers. Self-love is the same as love among thieves, who hug each other when they are engaged in robberies, but later on they ardently long to murder the others and steal their booty from them.
[2] This love is the reason why its desires in hell, where it is sovereign, look at a distance like various kinds of wild beasts; some like foxes and leopards, some like wolves and tigers, some like crocodiles and poisonous snakes. The deserts where they live consist of nothing but piles of stones or bare gravel, interspersed with marshes full of croaking frogs. Mournful birds swoop over their huts wailing. These are the ochim, tziim and iyim mentioned in the prophetic books of the Word which describe the love of domination arising from self-love (Isaiah 13:21; Jeremiah 50:39; Psalms 74:14).
Matas 9
1
Įlipęs į valtį, Jėzus persikėlė per ežerą ir sugrįžo į savo miestą.
2
Ir štai Jam atnešė paralyžiuotą žmogų, paguldytą ant gulto. Pamatęs jų tikėjimą, Jėzus tarė paralyžiuotajam: “Būk drąsus, sūnau, tavo nuodėmės atleistos!”
3
Kai kurie
ašto žinovai ėmė murmėti: “Jis piktžodžiauja!”
4
Žinodamas jų mintis, Jėzus tarė: “Kam piktai mąstote savo širdyje?
5
Kas gi lengviauar pasakyti: ‘Tavo nuodėmės atleistos!’, ar liepti: ‘Kelkis ir vaikščiok!’?
6
Ir todėl, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią žemėje atleisti nuodėmes,čia Jis kreipėsi į paralyžiuotąjį:Kelkis, pasiimk savo gultą ir eik namo!”
7
Šis atsikėlė ir nuėjo į savo namus.
8
Visa tai pamačiusios, minios stebėjosi ir šlovino Dievą, suteikusį tokią galią žmonėms.
9
Iškeliaudamas iš ten, Jėzus pamatė muitinėje sėdintį žmogų, vardu Matą, ir tarė jam: “Sek paskui mane!” Šis atsikėlė ir nusekė paskui Jį.
10
Kai Jėzus sėdėjo namuose prie stalo, ten susirinko daug muitininkų bei nusidėjėlių, kurie susėdo šalia Jo ir Jo mokinių.
11
Fariziejai, tai išvydę, sakė Jo mokiniams: “Kodėl jūsų Mokytojas valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?”
12
Tai išgirdęs, Jėzus atsiliepė: “Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams.
13
Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: ‘Aš noriu gailestingumo, o ne aukos’. Aš atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių atgailai”.
14
Tada priėjo Jono mokiniai ir paklausė: “Kodėl mes ir fariziejai daug pasninkaujame, o Tavo mokiniai nepasninkauja?”
15
Jėzus jiems atsakė: “Argi gali vestuvininkai gedėti, kol su jais yra jaunikis? Bet ateis dienos, kai jaunikis iš jų bus atimtas, ir tada jie pasninkaus.
16
Niekas sudėvėto drabužio nelopo naujo audinio lopu, nes toks lopinys atplėšia drabužio gabalą, ir pasidaro dar didesnė skylė.
17
Taip pat niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius, nes antraip vynmaišiai plyštų, vynas išsilietų ir vynmaišiai niekais nueitų. Bet jaunas vynas pilamas į naujus vynmaišius, ir abeji išsilaiko”.
18
Jam taip bekalbant, prisiartino vienas vyresnysis, pagarbino Jį ir tarė: “Ką tik mirė mano dukrelė. Bet ateik, uždėk ant jos ranką, ir ji atgis”.
19
Jėzus atsikėlė ir nuėjo paskui jį kartu su savo mokiniais.
20
Ir štai moteris, dvylika metų serganti kraujoplūdžiu, prisiartino iš paskos ir palietė Jo apsiausto apvadą.
21
Mat ji pati sau kalbėjo: “Jei tik palytėsiu Jo drabužįišgysiu”.
22
Jėzus, atsigręžęs ir ją pamatęs, tarė: “Pasitikėk, dukra, tavo tikėjimas išgydė tave”. Ir tą pačią akimirką moteris pagijo.
23
Atėjęs į vyresniojo namus ir pamatęs vamzdininkus bei šurmuliuojančią minią,
24
Jėzus paliepė: “Pasitraukite, nes mergaitė ne mirus, o miega”. Jie tik šaipėsi iš Jo.
25
Kai minia buvo išvaryta, Jis įėjo vidun, paėmė mergaitę už rankos, ir ji atsikėlė.
26
Garsas apie tai pasklido po visą aną kraštą.
27
Jėzui išeinant, du neregiai sekė paskui Jį ir šaukė: “Pasigailėk mūsų, Dovydo Sūnau!”
28
Kai Jis pasiekė namus, neregiai užėjo pas Jį. Jėzus paklausė: “Ar tikite, kad Aš galiu tai padaryti?” Šie atsakė: “Taip, Viešpatie!”
29
Tada Jis palietė jų akis ir tarė: “Tebūna jums pagal jūsų tikėjimą”.
30
Ir jų akys atsivėrė. Jėzus griežtai jiems įsakė: “Žiūrėkite, kad niekas nesužinotų!”
31
Tačiau tie išėję išgarsino Jį po visą tą kraštą.
32
Jiems išėjus, štai atvedė pas Jį demono apsėstą nebylį.
33
Išvarius demoną, nebylys prakalbo. Minios stebėjosi ir sakė: “Dar niekad Izraelyje nebuvo tokių dalykų”.
34
O fariziejai kalbėjo: “Jis išvaro demonus jų valdovo jėga”.
35
Jėzus ėjo per visus miestus ir kaimus, mokydamas jų sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas visas žmonių ligas bei negalias.
36
Matydamas minias, Jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir išsklaidyti lyg avys be piemens.
37
Tuomet Jis tarė savo mokiniams: “Pjūtis didelė, o darbininkų maža.
38
Todėl melskite pjūties Viešpatį, kad siųstų darbininkų į savo pjūtį”.
