ბიბლია

 

Genesis 34

Სწავლა

   

1 Kartą Lėjos duktė Dina išėjo pasižiūrėti tos šalies dukterų.

2 Šalies kunigaikščio hivo Hamoro sūnus Sichemas, ją pamatęs, nutvėrė ir išprievartavo.

3 Jo siela prisirišo prie Jokūbo dukters Dinos. Jis pamilo mergaitę ir meiliai kalbėjo su ja.

4 Sichemas prašė savo tėv o Hamoro: “Leisk man vesti šią mergaitę!”

5 Jokūbas sužinojo, kad Sichemas išprievartavo jo dukterį Diną; kadangi jo sūnūs buvo prie gyvulių laukuose, Jokūbas tylėjo, kol jie pareis.

6 Sichemo tėvas Hamoras atėjo pas Jokūbą, norėdamas su juo pasikalbėti.

7 Jokūbo sūnūs, tai išgirdę, parėjo iš laukų. Jie įsižeidė ir labai supyko, nes Sichemas padarė gėdą Izraeliui, gulėdamas su Jokūbo dukterimi, nors nederėjo taip daryti.

8 Hamoras kalbėjosi su jais: “Mano sūnaus Sichemo siela ilgisi jūsų dukters. Prašau, leiskite mano sūnui ją vesti.

9 Susigiminiuokime: duokite mums savo dukteris, o mūsų dukteris veskite!

10 Gyvenkite pas mus. Kraštas jums yra atviras. Pasilikite ir laisvai jame gyvenkite ir įsigykite čia nuosavybę”.

11 Ir Sichemas kalbėjo Dinos tėvui ir broliams: “O kad rasčiau malonę jūsų akyse! Ko tik iš manęs paprašysite, duosiu.

12 Prašykite pačio didžiausio kraičio ir dovanos; aš viską duosiu, ko paprašysite, tik leiskite man vesti mergaitę!”

13 Jokūbo sūnūs klastingai kalbėjo su Sichemu ir jo tėvu Hamoru, nes Sichemas buvo išprievartavęs jų seserį Diną.

14 Jie sakė jiems: “Mes negalime to padaryti­išleisti savo seserį už vyro, kuris yra neapipjaustytas, nes tai būtų mums negarbė ir gėda.

15 Sutiksime su jumis tik su sąlyga, jei jūs tapsite kaip mes ir kiekvienas vyras tarp jūsų bus apipjaustytas.

16 Tada mes leisime jums vesti savo dukteris ir vesime jūsų; liksime pas jus gyventi ir tapsime viena tauta.

17 Bet jei mūsų nepaklausysite ir neapsipjaustysite, pasiimsime savo dukterį ir išeisime”.

18 žodžiai patiko Hamorui ir jo sūnui Sichemui.

19 Jaunuolis nedelsė įvykdyti pasiūlymo, nes jis buvo įsimylėjęs Jokūbo dukterį. O jis buvo žymiausias savo tėvo namuose.

20 Hamoras ir jo sūnus Sichemas atėjo prie miesto vartų ir kalbėjo savo miesto vyrams:

21 “Šitie žmonės yra taikingi mūsų atžvilgiu. Jie telieka gyventi ir laisvai verstis mūsų krašte. Kraštas juk platus! Jų dukteris vesime, o savo dukteris leisime tekėti už jų.

22 Tie žmonės sutinka gyventi pas mus ir tapti viena tauta tik su šita sąlyga, jei kiekvienas mūsų vyras apsipjaustys, kaip jie yra apipjaustyti.

23 galvijai, jų manta ir visi gyvuliai priklausys mums. Sutikime su jais, ir jie liks pas mus gyventi!”

24 Visi miesto vyrai paklausė Hamoro ir jo sūnaus Sichemo ir buvo apipjaustyti.

25 Trečią dieną, kai jiems labai skaudėjo, du Jokūbo sūnūs, Simeonas ir Levis, Dinos broliai, pasiėmė savo kardus ir, drąsiai atėję į miestą, išžudė visus vyrus.

26 Jie taip pat nužudė Hamorą ir jo sūnų Sichemą, paėmė Diną iš Sichemo namų ir išėjo.

27 Jokūbo sūnūs atėjo prie nužudytųjų ir apiplėšė miestą, keršydami už sesers išniekinimą.

28 Pasiėmė jų avis, galvijus, asilus ir visa, kas buvo mieste ir laukuose.

29 Pagrobė visą jų turtą, vaikus ir žmonas išsivedė į nelaisvę ir išplėšė viską, kas buvo namuose.

30 Jokūbas tarė Simeonui ir Leviui: “Jūs pridarėte man bėdos, padarydami mane nekenčiamą tarp šios šalies gyventojų, tarp kanaaniečių ir perizų. Mūsų labai mažai; jie susirinks prieš mane ir nužudys mane. Taip aš ir mano namai bus sunaikinti”.

31 Sūnūs atsakė: “Argi jam buvo leista pasielgti su mūsų seserimi kaip su paleistuve?”

   

სვედენბორგის ნაშრომებიდან

 

Arcana Coelestia # 4337

შეისწავლეთ ეს პასაჟი.

  
/ 10837  
  

4337. THE INTERNAL SENSE.

In the foregoing chapters, where “Jacob” is spoken of, the subject treated of in the internal sense was the acquisition of truth in the natural, which acquisition is made in order that this truth may be conjoined with good, for all truth is for the sake of this end. “Jacob,” in the internal sense, is this truth, and “Esau” is the good with which the truth is to be conjoined. Before the conjunction is effected, truth appears to be in the first place; but after the conjunction, good is actually in the first place (see n. 3539, 3548, 3556, 3563, 3570, 3576, 3603, 3701, 3995). This is also what is signified by the prophecy of Isaac to Esau: “Upon thy sword shalt thou live, and thou shalt serve thy brother; and it shall come to pass when thou shalt have the dominion, that thou shall break his yoke from off thy neck” (Genesis 27:40). And this state is what is described in the present chapter. For this reason Jacob calls Esau his “lord,” and himself his “servant” (verses 5, 8, 13, 14).

[2] Be it known that Jacob here represents the good of truth. But regarded in itself the good of truth is only truth; for so long as truth is in the memory only, it is called truth; but when in the will and thence in act, it is called the good of truth; for to do truth is nothing else. Whatever proceeds from the will is called good, for the essential of the will is love and the derivative affection; and everything that is done from love and its affection is named good. Neither can truth be conjoined with the good that flows in through the internal man and is in its origin Divine (which is here represented by Esau), until the truth is truth in will and act; that is, the good of truth. For the good that flows in through the internal man and is in its origin Divine, flows into the will, and there meets the good of truth that has been instilled through the external man.

  
/ 10837  
  

Thanks to the Swedenborg Foundation for the permission to use this translation.

ბიბლია

 

Genesis 13:14

Სწავლა

       

14 Yahweh said to Abram, after Lot was separated from him, "Now, lift up your eyes, and look from the place where you are, northward and southward and eastward and westward,