ბიბლია

 

Danielius 4

Სწავლა

   

1 Karalius Nebukadnecaras sakė visų kalbų tautoms ir giminėms, kurios gyvena visoje žemėje: “ amybė tepadaugėja jums.

2 Manau, gerai yra paskelbti ženklus ir stebuklus, kuriuos aukščiausiasis Dievas man padarė.

3 Jo ženklai­didingi! Jo stebuklai­galingi! Jo karalystė­amžina ir Jo valdžia­nesibaigianti!

4 Aš, Nebukadnecaras, gyvenau ramiai ir laimingai savo rūmuose.

5 Aš sapnavau sapną, kuris nugąsdino mane, o mintys bei regėjimai, gulint lovoje, baugino mane.

6 Tad įsakiau atvesti pas mane visus Babilono išminčius, kad jie man tą sapną išaiškintų.

7 Atėjo ženklų aiškintojai, žyniai, chaldėjai ir astrologai. Aš pasakiau jiems sapną, tačiau jie negalėjo man jo išaiškinti.

8 Pagaliau atėjo Danielius, kuris pagal mano dievo vardą vadinamas Beltšacaru, turįs šventųjų dievų dvasią. Aš pasakiau jam sapną:

9 ‘Beltšacarai, vyriausias išminčiau! Aš žinau, kad tavyje yra šventųjų dievų dvasia ir jokia paslaptis tau nėra per sunki. Pasiklausyk mano sapno, kurį sapnavau, ir išaiškink jį!

10 Savo lovoje gulėdamas, sapnavau labai aukštą medį žemės viduryje.

11 Tas medis išaugo stiprus ir toks didelis, kad jo viršūnė siekė dangų ir jis buvo matomas visoje žemėje.

12 Jo lapai buvo gražūs ir vaisių taip gausu, kad maisto ant jo užteko visiems. Jo pavėsyje ilsėjosi laukiniai žvėrys, šakose gyveno padangės paukščiai, jo vaisiais maitinosi visi kūnai.

13 Man lovoje gulint, štai šventas sargas nusileido iš dangaus.

14 Jis garsiai šaukė: ‘Nukirskite medį, nukapokite jo šakas! Nukratykite lapus ir išbarstykite vaisius! Žvėrys tebėga iš jo pavėsio ir paukščiai iš jo šakų!

15 Tačiau kelmą palikite žemėje, surakintą geležimi ir variu. Jis tebūna dangaus rasa vilgomas, jo dalis tebūna su žvėrimis lauko žolėje.

16 Tebūna pakeista jo žmogiška širdis, ir tebus jam duota žvėries širdis. Taip praeis septyni laikai!

17 Sargų nutarimu taip nuspręsta, šventųjų įsakymu patvarkyta, kad gyvieji žinotų, jog Aukščiausiasis viešpatauja žmonių karalystėje ir duoda ją tam, kam Jis nori, patį žemiausią tarp žmonių paskirdamas valdovu’.

18 Tai sapnas, kurį aš, karalius Nebukadnecaras, sapnavau. O tu, Beltšacarai, paskelbk išaiškinimą, nes visi mano karalystės išminčiai nepajėgia jo išaiškinti. Bet tu gali, nes šventųjų dievų dvasia yra tavyje!’

19 Danielius, vadinamas Beltšacaru, kurį laiką stovėjo apstulbęs, ir jo mintys jaudino jį. Karalius tarė jam: ‘Beltšacarai, sapnas ir jo aiškinimas tenesukelia tau nerimo’. Beltšacaras atsakė: ‘Mano valdove! Sapnas tebūna tiems, kurie tavęs nekenčia, ir jo aiškinimas tavo priešams!

20 Medis, kurį regėjai, kuris išaugo toks didelis ir stiprus, kad jo viršūnė siekė dangų ir buvo matomas visoje žemėje,

21 kurio lapai buvo gražūs ir vaisių taip gausu, kad jų užteko visiems, kurio pavėsyje gyveno laukų žvėrys, o šakose­padangių paukščiai,

22 esi tu, karaliau. Tu išaugai ir sustiprėjai, tavo didybė pasiekė dangų ir valdžia žemės pakraščius.

23 Kadangi, karaliau, matei šventą sargą, nusileidžiantį iš dangaus ir sakantį: ‘Nukirskite medį ir sunaikinkite jį, bet kelmą, surakintą geležimi ir variu, palikite žemėje, tarp lauko žolės. Jis tebūna dangaus rasa vilgomas ir su lauko žvėrimis tebūna jo dalis, kol praeis septyni laikai’,

24 tai toks aiškinimas, karaliau, ir toks Aukščiausiojo nutarimas, kuris ištiks mano valdovą karalių.

25 Tave pašalins iš žmonių, su lauko žvėrimis tu gyvensi, tave maitins žole kaip jautį ir dangaus rasa vilgys tave. Taip septyni laikai praeis, kol pažinsi, kad Aukščiausiasis viešpatauja žmonių karalystėje ir duoda ją, kam Jis nori.

26 Paliktas medžio kelmas reiškia, kad karalystė bus tau grąžinta, kai pažinsi, kad viešpatauja dangus.

27 Tad, karaliau, priimk mano patarimą, pakeisk savo nuodėmes teisumu ir savo nusikaltimus pasigailėjimu beturčiams. Taip elgdamasis, gal savo gyvenimą pratęsi’.

28 Visa tai atsitiko karaliui Nebukadnecarui.

29 Praėjus dvylikai mėnesių, vaikščiodamas karaliaus rūmuose Babilone,

30 karalius kalbėjo: ‘Ar tai nėra didysis Babilonas, kurį aš pastačiau savo didžia galia ir padariau jį karaliaus būstine savo didybės garbei?’

31 Karaliui dar tebekalbant, pasigirdo balsas iš dangaus: ‘Tau, karaliau Nebukadnecarai, sakoma: karalystė ir valdžia iš tavęs atimta.

32 Iš žmonių tave pašalins, su lauko žvėrimis gyvensi, ėsi žolę kaip jautis, kol septyni laikai praeis, kol pažinsi, kad Aukščiausiasis viešpatauja žmonių karalystėje ir duoda ją tam, kam Jis nori!’

33 Tą pačią valandą žodis išsipildė: Nebukadnecaras buvo pašalintas iš žmonių, jis ėdė žolę kaip jautis, jo kūną vilgė rasa, jo plaukai užaugo kaip erelių plunksnos ir nagai­kaip paukščių.

34 Paskirtam laikui praėjus, aš, Nebukadnecaras, pakėliau akis į dangų, ir mano protas sugrįžo. Aš šlovinau Aukščiausiąjį, gyriau ir garbinau Tą, kuris amžinai gyvena, nes Jo valdžia yra amžina ir Jo karalystė nesibaigia.

35 Visi žemės gyventojai yra niekas. Kaip Jis nori, taip Jis elgiasi su dangaus pulkais ir žemės gyventojais. Nėra nė vieno, kuris galėtų sulaikyti Jo ranką ir Jam sakyti: ‘Ką darai?’

36 Tuo pačiu metu man sugrįžo protas. Savo karalystės šlovei atgavau garbę ir spindesį. Mano patarėjai bei kunigaikščiai ieškojo manęs, ir aš vėl įsitvirtinau savo karalystėje, ir man buvo suteikta dar didesnė garbė.

37 Dabar aš, Nebukadnecaras, giriu, aukštinu ir šlovinu dangaus Dievą, nes visi Jo darbai yra tiesa ir Jo keliai teisingi. Tuos, kurie elgiasi išdidžiai, Jis gali pažeminti”.

   

სვედენბორგის ნაშრომებიდან

 

True Christianity # 94

შეისწავლეთ ეს პასაჟი.

  
/ 853  
  

94. In the Christian churches of today it is common to call the Lord our Savior "the Son of Mary;" it is rare for people to call him "the Son of God" unless they mean the eternally begotten Son of God. This is a result of Roman Catholics putting Mother Mary's sainthood above the rest and setting her up as the goddess or queen of all their saints.

Yet in fact, in the process of being glorified the Lord put off everything from his mother and put on everything from his Father, as we will fully demonstrate later on in this work [102-103]. Because the phrase "the Son of Mary" has become a common expression on everyone's lips, many horrendous things have poured into the church. This is especially true of those who have not taken into consideration things said in the Word about the Lord - for example, that the Father and he are one, that he is in the Father and the Father is in him, that all things belonging to the Father are his, that he called Jehovah his Father, and that Jehovah the Father called him his Son.

The horrendous things that have poured into the church from our calling him "the Son of Mary" instead of "the Son of God" are that we lose the idea of the Lord's divinity and we lose everything in the Word that is said about him as the Son of God. Furthermore, this concept lets in Judaism, Arianism, Socinianism, Calvinism in its original form, and finally materialist philosophy. Materialist philosophy brings with it the extreme position that the Son of Mary was Josephs child, or that his soul came from his mother, and as a result he is called "the Son of God," but truly he is not. All people, both clergy and laity, should check to see whether the idea they have spawned and nurtured of the Lord as "the Son of Mary" is any different from the idea of him as a mere human being.

Already by the third century a concept like this was becoming prevalent among Christians, as the Arians were on the rise. To salvage divinity for the Lord, the Council of Nicaea made up "the eternally begotten Son of God. " Although it was a fiction, this concept did succeed at the time in elevating the Lord's human nature to something divine; and it still works for many even today. It does not work, however, for those who see the hypostatic union as a union of two separate entities, one of whom is superior to the other.

What other outcome could this concept have but the destruction of the entire Christian church? The church is based entirely on worshiping Jehovah in human form; it is based on the Human God. The Lord states in many places that no one can see the Father, recognize him, come to him, or believe in him except through his human manifestation.

If people do not do this, all the church's precious seeds turn into seeds of little value. Olive seeds turn into pine seeds; seeds from an orange, a lemon, an apple, and a pear turn into seeds from a willow, an elm, a linden, and a holly; seeds from a grapevine turn into seeds from a swamp rush; and wheat and barley turn into chaff. In fact, all forms of spiritual food become like the dust that snakes eat. Our spiritual light then becomes nature's light; and in the long run it becomes the light of our physical senses, which is in reality a faint, deceptive light. Then we become like a bird that used to fly high but then its wings were cut off and it fell to earth; now as it walks around it does not see more than what lies at its own feet. Then when we think about the church's spiritual teachings that are necessary for our eternal life, our thoughts about them are no more than the thoughts of a jester. All this is what happens when we regard the Lord God, the Redeemer and Savior, as no more than the Son of Mary, a mere human being.

  
/ 853  
  

Thanks to the Swedenborg Foundation for the permission to use this translation.

ბიბლია

 

Isaiah 43:14

Სწავლა

       

14 Thus says Yahweh, your Redeemer, the Holy One of Israel: "For your sake, I have sent to Babylon, and I will bring all of them down as fugitives, even the Chaldeans, in the ships of their rejoicing.