¹ Aš­žmogus, patyręs vargą nuo Jo rūstybės lazdos.

² Jis atvedė mane į tamsybę, o ne į šviesą.

³ Jis laiko ištiesęs savo ranką prieš mane visą dieną.

⁴ Jis pasendino mano kūną ir odą, sulaužė kaulus.

⁵ Jis apsupo mane kartybe ir vargu,

⁶ perkėlė į tamsą kaip mirusį.

⁷ Jis uždarė man duris ir apkalė mane sunkiomis grandinėmis.

⁸ Aš šaukiu ir meldžiuosi, bet Jis neatsako į mano maldą.

⁹ Jis užtvėrė mano kelius tašytais akmenimis ir mano takus iškraipė.

¹⁰ Jis tykojo manęs kaip lokys, kaip liūtas lindynėje.

¹¹ Jis mane paklaidino, sudraskė ir paliko vienišą.

¹² Įtempęs lanką, Jis pastatė mane taikiniu

¹³ ir pervėrė mano širdį strėlėmis.

¹⁴ Aš tapau pajuoka visai savo tautai, apie mane jie dainuoja per dieną.

¹⁵ Jis pasotino mane kartybėmis ir girdė metėlėmis.

¹⁶ Jis išlaužė mano dantis į žvyrą, užpylė mane pelenais.

¹⁷ Neturiu ramybės ir nežinau, kas yra gerovė.

¹⁸ Aš tariau: “Mano stiprybė ir viltis Viešpatyje pražuvo”.

¹⁹ Atsimink mano vargą, kartybę, metėlę ir tulžį.

²⁰ Mano siela nuolat tai atsimena ir yra pažeminta manyje.

²¹ Nors aš viso to neužmirštu, visgi dar turiu vilties.

²² Viešpaties malonė nepranyko, Jo gailestingumas dar nepasibaigė.

²³ Tai atsinaujina kas rytą, ir didelė yra Jo ištikimybė.

²⁴ Viešpats yra mano dalis, todėl vilsiuosi Juo.

²⁵ Viešpats yra geras Jo laukiantiems ir ieškantiems.

²⁶ Gera yra turėti viltį ir kantriai laukti Viešpaties išgelbėjimo,

²⁷ gera žmogui nešti jungą nuo pat jaunystės.

²⁸ Jis sėdi atsiskyręs ir tyli, nes tai Viešpaties uždėta našta.

²⁹ Jis paliečia dulkes savo burna: “Galbūt dar yra vilties”.

³⁰ Jis atsuka skruostą jį mušančiam, sotinasi panieka,

³¹ nes Viešpats neatstumia amžiams.

³² Jis siunčia sielvartą, bet vėl pasigaili dėl savo malonės gausos.

³³ Jis nenori varginti žmonių ir sukelti jiems sielvarto.

³⁴ Kai mindžioja kojomis belaisvius,

³⁵ kai Aukščiausiojo akivaizdoje pamina žmogaus teises,

³⁶ kai iškraipo žmogaus bylą, Viešpats tam nepritaria.

³⁷ Kas gali sakyti, kad įvyksta ir tai, ko Viešpats neįsako?

³⁸ Ar ne iš Aukščiausiojo burnos ateina, kas gera ir kas pikta?

³⁹ Kodėl žmogus skundžiasi, baudžiamas dėl savo nuodėmių?

⁴⁰ Patikrinkime savo kelius ir grįžkime prie Viešpaties.

⁴¹ Kelkime savo širdis ir rankas į Dievą danguose.

⁴² Mes nusikaltome ir maištavome, ir Tu mums neatleidai.

⁴³ Tu apsisiautei rūstybe ir persekiojai mus, Tu žudei mus nesigailėdamas.

⁴⁴ Tu apsigaubei debesiu taip, kad maldos nepasiektų Tavęs.

⁴⁵ Tu padarei mus sąšlavomis ir atmatomis tarp tautų.

⁴⁶ Mūsų priešai atvėrė savo burnas prieš mus.

⁴⁷ Baimė ir žabangai užgriuvo mus, griovimas ir sunaikinimas.

⁴⁸ Mano akys pasruvo ašaromis dėl tautos sunaikinimo.

⁴⁹ Mano ašaros plūs nesulaikomai, be perstojo,

⁵⁰ kol Viešpats pažvelgs iš dangaus į mus.

⁵¹ Aš liūdžiu dėl savo miesto dukterų.

⁵² Priešai pagavo mane kaip paukštį be priežasties,

⁵³ įmetė mane gyvą į duobę, mėtė akmenimis.

⁵⁴ Vanduo pakilo iki mano galvos; maniau, esu žuvęs.

⁵⁵ Viešpatie, iš duobės gilybės šaukiausi Tavęs.

⁵⁶ Tu išgirdai mano balsą. Nenukreipk savo ausies nuo mano šauksmo.

⁵⁷ Tu priartėjai, kai šaukiausi Tavo pagalbos, ir tarei: “Nebijok”.

⁵⁸ Viešpatie, Tu atėjai man į pagalbą ir išgelbėjai mano gyvybę.

⁵⁹ Viešpatie, Tu matei man daromą skriaudą, išspręsk mano bylą.

⁶⁰ Tu matei jų įniršį ir visus jų sumanymus prieš mane;

⁶¹ Tu girdėjai jų patyčias ir visus jų sumanymus prieš mane.

⁶² Mano priešininkų lūpos visą laiką planuoja pikta prieš mane.

⁶³ Ar jie sėdi, ar keliasi, aš esu jų daina.

⁶⁴ Viešpatie, atlygink jiems pagal jų darbus.

⁶⁵ Suteik jų širdims skausmo. Prakeikimas tekrinta ant jų.

⁶⁶ Viešpatie, persekiok juos ir nušluok nuo žemės paviršiaus.

¹ Jobas atsakydamas tarė:

² “Klausykite atidžiai mano žodžių, ir tokia bus jūsų paguoda.

³ Kantriai išklausykite mano kalbą; kai baigsiu, galite toliau tyčiotis.

⁴ Argi mano skundas žmogui? Jei taip būtų, mano dvasia nesijaudintų.

⁵ Pažvelkite į mane ir nusigąskite, uždenkite ranka savo burnas.

⁶ Tai prisiminęs, pats nusigąstu, drebėjimas apima mano kūną.

⁷ Kodėl nedorėliai gyvena iki senatvės ir yra kupini jėgos?

⁸ Jų palikuonys įsikuria jų aplinkoje, jų vaikaičiai gyvena su jais.

⁹ Jų namai saugūs, jie nieko nebijo, ir Dievo lazda jų neplaka.

¹⁰ Jų galvijai veisiasi, karvės apsiveršiuoja ir neišsimeta.

¹¹ Jų vaikai šokinėja kaip ėriukai ir žaidžia.

¹² Jie paima būgnelius ir arfas ir džiaugiasi, skambant fleitai.

¹³ Jie gyvena pasiturinčiai ir per akimirksnį nueina į kapus,

¹⁴ nors jie sako Dievui: ‘Atsitrauk nuo mūsų. Mes nenorime pažinti Tavo kelių.

¹⁵ Kas yra Visagalis, kad Jam turėtume tarnauti? Kokią naudą turėsime, jei melsimės Jam?’

¹⁶ Bet jų gerovė nėra jų pačių rankose; todėl nedorėlių patarimas yra toli nuo manęs.

¹⁷ Juk dažnai užgęsta nedorėlių žibintas ir juos prislegia nelaimės! Dievas užsirūstinęs siunčia jiems vargų.

¹⁸ Jie yra kaip šiaudai prieš vėją, kaip audros nunešami pelai.

¹⁹ Jūs sakote, kad Dievas kaupia nedorybes jo vaikams! Tegul Jis atlygina jam pačiam, kad jis tai žinotų.

²⁰ Jo akys tepamato savo pražūtį ir jis tegeria Visagalio rūstybę.

²¹ Kam jam rūpintis savo namais po savęs, kai jo mėnesių skaičius bus nutrauktas?

²² Argi galima pamokyti išminties Dievą, kuris teisia valdovus?

²³ Vienas miršta kupinas jėgų, laisvas nuo rūpesčių ir ramus,

²⁴ jo viduriai pilni taukų ir jo kaulai prisigėrę smegenų.

²⁵ Kitas miršta su apkartusia siela, nieko gero neragavęs.

²⁶ Abu paguldomi į dulkes, ir kirmėlės juos apdengia.

²⁷ Aš žinau jūsų mintis ir jūsų nedoras užmačias prieš mane.

²⁸ Jūs sakote: ‘Kur kunigaikščių namai ir kur nedorėlių buveinės?’

²⁹ Pasiklausykite keliautojų ir pasimokykite iš jų pasakojimų,

³⁰ kad nedorėlis palaikomas žlugimo dienai ir bus atvestas į rūstybės dieną.

³¹ Kas pasakys jam į akis apie jo kelius? Kas atlygins jam už tai, ką jis padarė?

³² Jis bus nuvežtas į kapines ir pasiliks kape.

³³ Slėnio grumstai bus jam mieli; kiekvienas žmogus nueis paskui jį ir prieš jį buvo nesuskaitoma daugybė.

³⁴ Kaip tad jūs mane tuščiai guodžiate, nes jūsų atsakymai yra tik apgaulė”.