¹ Izaokas pasišaukė Jokūbą, palaimino jį ir jam įsakė: “Neimk žmonos iš kanaaniečių giminės.

² Keliauk į Mesopotamiją, į tavo motinos tėvo Betuelio namus, ir iš tavo motinos brolio Labano dukterų pasirink žmoną,

³ o visagalis Dievas telaimina tave ir tepadaro tave vaisingą, ir tepadaugina tave, kad iš tavęs kiltų daugybė tautų!

⁴ Jis tesuteikia tau ir tavo palikuonims Abraomo palaiminimą, kad paveldėtum žemę, kurioje esi svetimšalis, kurią Dievas atidavė Abraomui”.

⁵ Izaokas išleido Jokūbą. Tas išėjo į Mesopotamiją pas Labaną, siro Betuelio sūnų, Jokūbo ir Ezavo motinos ebekos brolį.

⁶ Ezavas pamatė, kad Izaokas palaimino Jokūbą ir jį išsiuntė į Mesopotamiją žmonos pasirinkti ir, laimindamas jį, įsakė: “Neimk žmonos iš kanaaniečių dukterų”.

⁷ Jokūbas paklausė savo tėvo ir iškeliavo į Mesopotamiją.

⁸ Ezavas įsitikino, kad kanaanietės nepatinka jo tėvui Izaokui.

⁹ Tada Ezavas, nuėjęs pas Izmaelį, be savo turimųjų žmonų dar vedė Mahalatą, Abraomo sūnaus Izmaelio dukterį, Nebajoto seserį.

¹⁰ Jokūbas, išvykęs iš Beer Šebos, keliavo į Charaną.

¹¹ Jis, pasiekęs vieną vietovę, ten pasiliko nakvoti, nes saulė jau buvo nusileidusi. Paėmęs vieną iš ten gulinčių akmenų, pasidėjo priegalviu ir atsigulė.

¹² Jis sapnavo kopėčias, pastatytas ant žemės, kurių viršus siekė dangų, o Dievo angelai jomis laipiojo aukštyn ir žemyn.

¹³ Kopėčių viršuje stovėjo Viešpats ir tarė: “Aš esu Viešpats, tavo tėvo Abraomo ir Izaoko Dievas. Tą žemę, ant kurios guli, atiduosiu tau ir tavo palikuonims.

¹⁴ O tavo palikuonių bus kaip žemės dulkių; tu išsiplėsi į vakarus ir į rytus, į šiaurę ir į pietus; tavyje ir tavo palikuonyse bus palaimintos visos žemės giminės!

¹⁵ Aš būsiu su tavimi ir tave saugosiu, ir lydėsiu visur, ir vėl tave parvesiu į šitą žemę; nepaliksiu tavęs, kol įvykdysiu tai, ką esu pažadėjęs”.

¹⁶ Jokūbas, pabudęs iš miego, tarė: “Tikrai Viešpats yra šitoje vietoje, o aš to nežinojau!”

¹⁷ Jis nusigandęs tarė: “Kokia baisi šita vieta! Čia ne kas kita, kaip Dievo namai, dangaus vartai!”

¹⁸ Jokūbas, atsikėlęs anksti rytą, paėmė akmenį, kurį buvo pasidėjęs priegalviu, pastatė jį paminklu ir užpylė aliejaus ant jo.

¹⁹ Jis pavadino tą vietą Beteliu; anksčiau tas miestas vadinosi Lūzas.

²⁰ Jokūbas padarė įžadą: “Jei Viešpats Dievas bus su manimi, mane saugos šitame kely ir duos man duonos valgyti ir drabužių apsivilkti,

²¹ jei ramybėje sugrįšiu į savo tėvo namus, tada Viešpats bus mano Dievas.

²² Ir šitas akmuo, kurį pastačiau paminklu, bus Dievo namai. Ir iš visko, ką man suteiksi, atiduosiu Tau dešimtąją dalį”.

¹ Izaokas paseno, ir jo akys taip aptemo, kad jis nebegalėjo matyti. Jis pasišaukė savo vyresnįjį sūnų Ezavą ir tarė jam: “Mano sūnau”. Tas atsiliepė: “Aš čia”.

² Jis tarė: “Aš jau pasenau, nežinau savo mirties dienos.

³ Imk savo medžioklės įrankius, strėlinę ir lanką, ir, išėjęs į lauką, sumedžiok ką nors.

⁴ Paruošk man valgį, kokį mėgstu, atnešk jį man, kad valgyčiau ir mano siela tave palaimintų, prieš man numirštant”.

⁵ ebeka girdėjo Izaoką kalbant savo sūnui Ezavui. Kai Ezavas išėjo į lauką medžioti,

⁶ ebeka tarė savo sūnui Jokūbui: “Aš girdėjau tėvą kalbant tavo broliui Ezavui:

⁷ ‘Sumedžiojęs ką, paruošk man skanų valgį, kad pavalgęs galėčiau tave palaiminti Viešpaties akivaizdoje prieš savo mirtį’.

⁸ Taigi dabar, sūnau, klausyk mano patarimo, ką tau sakysiu.

⁹ Eik ir išrink iš kaimenės du geriausius ožiukus ir atnešk, kad paruoščiau iš jų tėvo mėgstamą valgį.

¹⁰ Tu jį įneši tėvui, kad jis valgytų ir tave palaimintų prieš savo mirtį”.

¹¹ Bet Jokūbas atsakė savo motinai ebekai: “Mano brolio Ezavo kūnas apaugęs plaukais, o aš žmogus neplaukuotas.

¹² Jei mano tėvas mane palytės, tada pasirodysiu kaip apgavikas. Taip užsitrauksiu prakeikimą­ne palaiminimą”.

¹³ Tačiau motina jam atsakė: “Sūnau, tas prakeikimas tekrinta ant manęs! Tik klausyk manęs ir nuėjęs atnešk, ką sakiau!”

¹⁴ Taigi jis nuėjęs atnešė motinai ožiukus, o ji pagamino skanų valgį, kurį mėgo tėvas.

¹⁵ Tada ebeka, paėmusi savo vyriausiojo sūnaus Ezavo geriausius drabužius, kurie buvo namie, apvilko jais jaunesnįjį sūnų Jokūbą,

¹⁶ o ožiukų kailiais apvyniojo jo neplaukuotas rankas ir kaklą.

¹⁷ Tada ji padavė paruoštą valgį ir duonos savo sūnui Jokūbui.

¹⁸ Jokūbas, įėjęs pas savo tėvą, tarė: “Mano tėve!” O tas atsiliepė: “Aš čia. Kas tu esi, mano sūnau?”

¹⁹ Jokūbas atsakė: “Aš esu Ezavas, tavo pirmagimis. Padariau, kaip man liepei. Kelkis, sėsk ir valgyk, ką sumedžiojau, kad tavo siela palaimintų mane”.

²⁰ Izaokas paklausė: “Kaipgi, mano sūnau, taip greitai suradai?” Tas atsakė: “Viešpats, tavo Dievas, suteikė man laimės”.

²¹ Izaokas tarė Jokūbui: “Prieik, kad galėčiau paliesti tave, mano sūnau, ir įsitikinčiau, ar tu tikrai esi mano sūnus Ezavas”.

²² Jokūbas priėjo prie savo tėvo. Tas, jį palietęs, tarė: “Balsas Jokūbo, bet rankos Ezavo”.

²³ Jis neatpažino jo, nes rankos buvo plaukuotos kaip jo brolio Ezavo; taip Izaokas palaimino Jokūbą.

²⁴ Tėvas paklausė: “Ar tu tikrai esi mano sūnus Ezavas?” Tas atsiliepė: “Taip, esu”.

²⁵ Izaokas tarė: “Atnešk, ką sumedžiojai, kad mano siela galėtų tave palaiminti”. Jokūbas atnešė jam, ir šis valgė, ir jis atnešė jam vyno, ir šis gėrė.

²⁶ Tada jo tėvas Izaokas jam tarė: “Prieik ir pabučiuok mane, sūnau!”

²⁷ Šis priėjęs pabučiavo jį, o tėvas, užuodęs Ezavo drabužių kvapą, laimindamas jį tarė: “Mano sūnaus kvapas, kaip kvapas laukų, kuriuos palaimino Viešpats.

²⁸ Tau Dievas teduoda dangaus rasos, derlingos žemės ir apsčiai javų bei vyno!

²⁹ Tetarnauja tau tautos ir tenusilenkia prieš tave giminės! Viešpatauk savo broliams, ir tesilenkia prieš tave tavo motinos sūnūs! Kas tave keiktų, tebūna prakeiktas, o kas tave laimintų, tebūna palaimintas!”

³⁰ Izaokui baigus laiminti Jokūbą ir jam tik išėjus iš savo tėvo Izaoko, jo brolis Ezavas grįžo iš medžioklės.

³¹ Jis irgi paruošė skanų valgį ir, atnešęs tėvui, tarė: “Kelkis, tėve, ir valgyk savo sūnaus medžioklės laimikio, kad tavo siela mane palaimintų!”

³² Bet Izaokas klausė: “Kas tu esi?” Šis atsakė: “Aš esu tavo sūnus, tavo pirmagimis Ezavas”.

³³ Tada Izaokas išsigando ir drebėdamas tarė: “Kas gi buvo tas, kuris anksčiau sumedžiojo ir man atnešė valgį? Aš, prieš tau pareinant, valgiau ir jį palaiminau. Jis ir bus palaimintas!”

³⁴ Ezavas, išgirdęs savo tėvo žodžius, pradėjo labai garsiai ir graudžiai verkti, sakydamas tėvui: “Mano tėve, palaimink ir mane!”

³⁵ Bet tėvas atsakė: “Tavo brolis klasta gavo tavo palaiminimą”.

³⁶ Ezavas tarė: “Teisingai jį pavadino Jokūbu. Juk jis jau du kartus apgavo mane: paėmė mano pirmagimio teisę ir štai dabar­tavo palaiminimą. Nejaugi tu man nepalikai palaiminimo?”

³⁷ Izaokas atsakė Ezavui: “Aš jį padariau tavo valdovu ir visus jo brolius atidaviau jam tarnais, javais ir vynu jį aprūpinau. Ką gi galiu padaryti dėl tavęs, mano sūnau?”

³⁸ Ezavas tarė tėvui: “Tėve, ar tik vieną turi palaiminimą? Palaimink ir mane!” Ir Ezavas balsu verkė.

³⁹ Jo tėvas Izaokas atsakė: “Tu neturėsi derlingos žemės savo gyvenvietėje ir dangaus rasos.

⁴⁰ Savo kardu tu maitinsies ir savo broliui tarnausi. Bet ateis laikas, kada pasipriešinsi ir nusimesi jo jungą”.

⁴¹ Ezavas nekentė Jokūbo dėl tėvo palaiminimo. Ir Ezavas sakė savo širdyje: “Artėja gedulo dienos dėl tėvo, tada užmušiu savo brolį Jokūbą!”

⁴² ebekai buvo perduoti jos vyresniojo sūnaus žodžiai. Ji tada pasišaukė savo jaunesnįjį sūnų Jokūbą ir tarė: “Tavo brolis Ezavas rengiasi atkeršyti tau ir nori užmušti tave.

⁴³ Taigi dabar, mano sūnau, klausyk manęs! Bėk pas mano brolį Labaną į Charaną

⁴⁴ ir gyvenk pas jį, kol paliaus tavo brolio rūstybė,

⁴⁵ kol tavo brolio pyktis atsileis ir jis pamirš, ką jam padarei! Po to aš nusiųsiu ką nors, kad tave pargabentų. Kodėl turėčiau jūsų abiejų netekti vieną dieną?”

⁴⁶ ebeka tarė Izaokui: “Man įgriso mano gyvenimas dėl hetitų dukterų. Jei dar ir Jokūbas ves hetitę, tai kam man begyventi?”