1
Tuomet prie Jėzaus priėjo
ašto žinovų ir fariziejų iš Jeruzalės ir klausė:
2
“Kodėl Tavo mokiniai laužo prosenių tradiciją? Jie, prieš valgydami duoną, nesiplauna rankų”.
3
Jis, atsakydamas jiems, tarė: “O kodėl ir jūs laužote Dievo įsakymą savo tradicija?!
4
Juk Dievas įsakė: ‘Gerbk savo tėvą ir motiną!’, ir: ‘Kas keiktų tėvą ar motiną, mirtimi temiršta!’
5
O jūs sakote: ‘Kiekvienas, kas pasakys tėvui ar motinai:Viskas, kas tau būtų naudinga iš manęs, tebūnie dovana Dievui
6
tas gali negerbti tėvo ir motinos’. Taip jūs savo tradicija Dievo įsakymą padarote negaliojantį.
7
Veidmainiai! Gerai apie jus pranašavo Izaijas:
8
‘Ši tauta artinasi prie manęs savo lūpomis ir gerbia mane savo liežuviu, bet jos širdis toli nuo manęs.
9
Veltui jie mane garbina, žmogiškus priesakus paversdami mokymu’ ”.
10
Sušaukęs minią, Jis kalbėjo: “Klausykite ir supraskite!
11
Ne kas patenka į burną, suteršia žmogų, bet kas išeina iš burnos, tai suteršia žmogų”.
12
Tada priėję Jo mokiniai pranešė: “Ar žinai, kad fariziejai pasipiktino, išgirdę tuos žodžius?”
13
Jis atsakė: “Kiekvienas augalas, kurio nesodino mano dangiškasis Tėvas, bus išrautas.
14
Palikite juos! Jie akli aklųjų vadovai. O jeigu aklas aklą ves, abu į duobę įkris”.
15
Tuomet Petras paprašė Jo: “Išaiškink mums tą palyginimą”.
16
Jėzus atsakė: “Ar ir jūs dar nesuprantate?!
17
Argi nesuprantate, kad visa, kas patenka į burną, eina į pilvą ir išmetama laukan?
18
O kas išeina iš burnos, eina iš širdies, ir tai suteršia žmogų.
19
Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, piktžodžiavimai.
20
Šitie dalykai suteršia žmogų, o valgymas neplautomis rankomis žmogaus nesuteršia”.
21
Iš ten išėjęs, Jėzus pasitraukė į Tyro ir Sidono sritį.
22
Ir štai iš ano krašto atėjo moteris kanaanietė ir šaukė Jam: “Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!”
23
Bet Jėzus neatsakė nė žodžio. Tada priėjo mokiniai ir ėmė Jį maldauti: “Paleisk ją, nes ji šaukia mums iš paskos!”
24
Bet Jis atsakė: “Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis”.
25
Tada ji priėjusi Jį pagarbino ir tarė: “Viešpatie, padėk man!”
26
Jis atsakė: “Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams”.
27
O ji atsiliepė: “Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo jų šeimininko stalo”.
28
Tada Jėzus jai tarė: “O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip tu nori”. Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko.
29
Iš ten išėjęs, Jėzus atvyko prie Galilėjos ežero. Jis užkopė ant kalno ir atsisėdo.
30
Prie Jo susirinko didžiulės minios, kurios atsigabeno su savimi luošų, aklų, nebylių, raišų ir daugelį kitokių. Žmonės suguldė juos prie Jėzaus kojų, o Jis pagydė juos.
31
Minia stebėjosi, matydama nebylius kalbančius, luošius išgijusius, raišius vaikščiojančius ir akluosius reginčius. Ir jie šlovino Izraelio Dievą.
32
Pasišaukęs savo mokinius, Jėzus tarė: “Gaila man minios, nes jau tris dienas jie pasilieka su manimi ir neturi ko valgyti. Aš nepaleisiu jų alkanų, kad nenusilptų kelyje”.
33
Mokiniai Jam atsakė: “Iš kur mums imti dykumoje tiek duonos, kad galėtume pasotinti tokią didelę minią?”
34
Jėzus paklausė jų: “Kiek turite duonos?” Jie atsakė: “Septynis kepalus ir kelias žuveles”.
35
Jėzus liepė žmonėms susėsti ant žemės.
36
Tada paėmė septynis duonos kepalus ir žuvis, padėkojo, sulaužė ir davė savo mokiniams, o mokiniai miniai.
37
Visi valgė ir pasisotino. Ir surinko septynias pilnas pintines likusių trupinių.
38
O valgytojų buvo keturi tūkstančiai vyrų, neskaičiuojant moterų ir vaikų.
39
Paleidęs minią, Jis sėdo į valtį ir nuplaukė į Magadano sritį.
