¹ Jozuei mirus, izraelitai klausė Viešpaties: “Kas iš mūsų eis pirmas kare su kanaaniečiais?”

² Viešpats atsakė: “Judas eis pirmas; Aš atidaviau žemę į jo rankas”.

³ Tada Judas tarė savo broliui Simeonui: “Eime su manimi į mano kraštą ir kariaukime prieš kanaaniečius! Po to aš trauksiu su tavimi į tavo kraštą”. Ir Simeonas nuėjo su juo.

⁴ Juodu išžygiavo, ir Viešpats atidavė į jų rankas kanaaniečius ir perizus; jie išžudė prie Bezeko dešimt tūkstančių vyrų.

⁵ Ten jie sutiko Adoni Bezeką, kariavo prieš jį ir sumušė kanaaniečius ir perizus.

⁶ Adoni Bezekas pabėgo, bet jie vijosi jį ir sugavę nukirto jam rankų ir kojų nykščius.

⁷ Adoni Bezekas tarė: “Septyniasdešimt karalių su nukirstais rankų bei kojų nykščiais rinkdavo mano pastalėje trupinius. Kaip aš dariau, taip ir Dievas man atlygino”. Jie nuvedė jį į Jeruzalę, kur jis mirė.

⁸ Judas kariavo prieš Jeruzalę, užėmęs ją, gyventojus išžudė kardu ir miestą padegė.

⁹ Paskui jis kariavo prieš kanaaniečius, gyvenusius kalnyne, pietuose, žemumoje

¹⁰ ir Hebrone; sumušė Šešają, Ahimaną ir Talmają. Hebronas anksčiau vadinosi Kirjat Arba.

¹¹ Iš ten jie žygiavo prieš Debyrą, kuris anksčiau vadinosi Kirjat Seferas.

¹² Tada Kalebas tarė: “Kas nugalės Kirjat Seferą ir jį užims, tam duosiu savo dukterį Achsą į žmonas”.

¹³ Jį užėmė jaunesniojo Kalebo brolio Kenazo sūnus Otnielis. Kalebas atidavė jam savo dukterį Achsą.

¹⁴ Kai ji ištekėjo, Otnielis prikalbėjo ją prašyti iš savo tėvo dirbamos žemės. Jai nulipus nuo asilo, Kalebas klausė: “Ko nori?”

¹⁵ Ji tarė jam: “Tėve, palaimink mane! Tu davei man sausos žemės, duok man ir vandens versmių”. Tada Kalebas davė jai aukštutines ir žemutines versmes.

¹⁶ Mozės uošvio kenito palikuonys traukė iš Palmių miesto su Judu į pietus Arado link. Ten nuėję, jie apsigyveno.

¹⁷ Po to Judas su savo broliu Simeonu sumušė kanaaniečius, gyvenusius Cefate, ir sunaikino jį. Todėl tą miestą pavadino Horma.

¹⁸ Judas užėmė Gazą, Aškeloną ir Ekroną su jų apylinkėmis.

¹⁹ Viešpats buvo su Judu, ir jis užėmė kalnyną. Bet jis nepajėgė išstumti lygumos gyventojų, nes jie turėjo geležinių kovos vežimų.

²⁰ Jie atidavė Kalebui Hebroną, kaip Mozė buvo įsakęs, iš kurio jis išvarė tris Anako sūnus.

²¹ Benjamino vaikai neišstūmė jebusiečių, gyvenusių Jeruzalėje; jie pasiliko gyventi su benjaminitais iki šios dienos.

²² Juozapo palikuonys žygiavo prieš Betelį, ir Viešpats buvo su jais.

²³ Juozapo palikuonys siuntė žvalgus į Betelį, kuris anksčiau vadinosi Lūzas.

²⁴ Žvalgai, sutikę žmogų, išeinantį iš miesto, jam tarė: “Parodyk mums įėjimą į miestą, mes tavęs pasigailėsime”.

²⁵ Jis parodė jiems įėjimą į miestą. Jie išžudė miesto gyventojus kardu, bet tą vyrą ir jo šeimą paleido.

²⁶ Tas vyras, nukeliavęs į hetitų šalį, įkūrė miestą ir jį pavadino Lūzu. Jis taip vadinasi iki šios dienos.

²⁷ Manasas neišvarė Bet Šeano, Taanacho, Doro, Ibleamo ir Megido gyventojų iš jų miestų ir kaimų; kanaaniečiai ir toliau gyveno šalyje.

²⁸ Izraelis sustiprėjęs privertė kanaaniečius mokėti duoklę, bet jų neišvarė.

²⁹ Ir Efraimas neišvarė kanaaniečių, gyvenančių Gezeryje; kanaaniečiai liko gyventi Gezeryje tarp jų.

³⁰ Ir Zabulonas neišvarė Kitrono bei Nahalolo gyventojų; ir kanaaniečiai gyveno tarp jų, mokėdami duoklę.

³¹ Ašeras neišvarė gyventojų iš Sidono, Achlabo, Achzibo, Helbos, Afeko ir ehobo.

³² Ašerai gyveno tarp kanaaniečių, to krašto gyventojų, nes jie nebuvo išvaryti.

³³ Neftalis irgi neišvarė Bet Šemešo nei Bet Anato gyventojų; jie liko gyventi Kanaano šalyje, bet mokėjo Neftaliui duoklę.

³⁴ Amoritai spaudė Dano giminę kalnuose ir neleido jiems nusileisti į lygumą.

³⁵ Amoritai toliau gyveno Har Herese, Ajalone ir Šaalbime. Tačiau Juozapo giminė nugalėjo juos ir privertė mokėti duoklę.

³⁶ Amoritų žemės tęsėsi nuo Akrabimo aukštumos ir Selos į kalnus.

¹ Abram went up out of Egypt: he, his wife, all that he had, and Lot with him, into the South.

² Abram was very rich in livestock, in silver, and in gold.

³ He went on his journeys from the South even to Bethel, to the place where his tent had been at the beginning, between Bethel and Ai,

⁴ to the place of the altar, which he had made there at the first. There Abram called on the name of Yahweh.

⁵ Lot also, who went with Abram, had flocks, and herds, and tents.

⁶ The land was not able to bear them, that they might live together: for their substance was great, so that they could not live together.

⁷ There was a strife between the herdsmen of Abram's livestock and the herdsmen of Lot's livestock: and the Canaanite and the Perizzite lived in the land at that time.

⁸ Abram said to Lot, "Please, let there be no strife between me and you, and between my herdsmen and your herdsmen; for we are relatives.

⁹ Isn't the whole land before you? Please separate yourself from me. If you go to the left hand, then I will go to the right. Or if you go to the right hand, then I will go to the left."

¹⁰ Lot lifted up his eyes, and saw all the plain of the Jordan, that it was well-watered everywhere, before Yahweh destroyed Sodom and Gomorrah, like the garden of Yahweh, like the land of Egypt, as you go to Zoar.

¹¹ So Lot chose the Plain of the Jordan for himself. Lot traveled east, and they separated themselves the one from the other.

¹² Abram lived in the land of Canaan, and Lot lived in the cities of the plain, and moved his tent as far as Sodom.

¹³ Now the men of Sodom were exceedingly wicked and sinners against Yahweh.

¹⁴ Yahweh said to Abram, after Lot was separated from him, "Now, lift up your eyes, and look from the place where you are, northward and southward and eastward and westward,

¹⁵ for all the land which you see, I will give to you, and to your offspring forever.

¹⁶ I will make your offspring as the dust of the earth, so that if a man can number the dust of the earth, then your seed may also be numbered.

¹⁷ Arise, walk through the land in its length and in its breadth; for I will give it to you."

¹⁸ Abram moved his tent, and came and lived by the oaks of Mamre, which are in Hebron, and built an altar there to Yahweh.