Apocalypse Revealed # 645
645. Crying with a loud voice to Him who sat on the cloud, "Thrust in Your sickle and reap, for the hour has come for You to reap, for the harvest of the earth has dried." This symbolizes a supplication by angels in heaven to the Lord to bring things to an end and execute judgment, because the church had now reached its last state.
To cry with a loud voice to Him who sat on the cloud symbolizes a supplication by angels in heaven to the Lord, because they lacked anything corresponding to them on earth. For the church on earth is to the angelic heaven like the foundation on which a house rests, or like the feet on which a person stands and which he uses to walk. When the church on earth has been destroyed, therefore, the angels lament and supplicate the Lord. Their supplication is that He may bring the church to an end and raise up a new one. The angel's crying with a loud voice to Him who sat on the cloud accordingly symbolizes a supplication by angels in heaven to the Lord.
That He who sat on the cloud symbolizes the Lord in relation to the Word may be seen just above in no. 642. That to thrust in a sickle and reap means, symbolically, to put an end to something and execute judgment - this, too, may be seen in nos. 642, 643 above. For the hour has come to reap means symbolically that the church is at an end. For the harvest has dried means symbolically that the church has reached its last state. A harvest symbolizes the state of the church with respect to Divine truth. The reason is that a harvest yields the grain used to make bread, and grain and bread symbolize the church's goodness, which is achieved through truths.
[2] That this is the symbolic meaning of these words can be more clearly seen from passages in the Word where a harvest, reaping, or sickle are mentioned, as in the following:
...I will sit to judge all the... nations. Put in the sickle, for the harvest is ripe... For their wickedness is great. (Joel 3:12-13)
Cut off the sower..., and him who handles the sickle at harvest time. (Jeremiah 50:16)
The daughter of Babylon is like a threshing floor...; a little while yet till the time of her harvest comes. (Jeremiah 51:33)
It shall be when the standing grain of the harvest is gathered, and his arm reaps the ears... ...in the morning your seed flourishes..., the harvest a heap in the day of your possession and desperate sorrow. (Isaiah 17:5-6, 11)
Be ashamed, you farmers..., because the harvest of the field has perished. (Joel 1:11)
(Jesus said to His disciples:) "There are still four months until the harvest comes. ...lift up your eyes and behold the fields, that they are already white for harvest! ...I sent you to reap...." (John 4:35-38)
(Jesus) said to His disciples, "The harvest... is plentiful, but the laborers are few. Pray... the Lord of the harvest to send laborers into His harvest." (Matthew 9:37-38, Luke 10:2)
In these places, and also in Isaiah 16:9, Jeremiah 5:17; 8:20, the harvest symbolizes the church with respect to Divine truth.
[3] Everything contained in these verses in the present chapter, however, and also in the following two chapters, was foretold by the Lord in the parable of a sower and his gathering in of the harvest, and because it shows and illustrates what the symbolism is, we will quote it here:
(Jesus said:) "The kingdom of heaven is like a man who sowed good seed in his field; but... his enemy came and sowed tares... ...when the plants sprouted..., ...the tares also appeared....
"The servants said..., 'Do you want us to... gather them up?'
"But he said, 'No, lest while you gather up the tares you also uproot the wheat with them. Let both grow together until the harvest, and at the time of harvest I will say to the reapers, "First gather together the tares and bind them in bundles to burn them, but gather the wheat into my barn...." ' "
And His disciples came to (Jesus), saying, "Explain to us the parable...."
(Jesus) said...: "He who sows the good seed is the Son of Man (or the Lord). The field is the world (the church), the... seeds are the sons of the kingdom (the church's truths), the tares are the sons of the evil one (falsities from hell), the enemy who sowed them is the devil, the harvest is the culmination of the age (the end of the church), the reapers are the angels (Divine truths). Therefore as the tares are gathered and burned in the fire, so it will be at the culmination of this age (at then end of the church)." (Matthew 13:24-30, 36-43)
2 kronikos 20
1
Moabitai, amonitai ir su jais kiti amonitų sąjungininkai išėjo kariauti prieš Juozapatą.
2
Juozapatui buvo pranešta: “Didelė daugybė iš anapus jūros ateina prieš tave. Jie jau Haceczon Tamaroje, kuris yra En Gedyje”.
3
Juozapatas nusigandęs atsidavė ieškoti Viešpaties ir paskelbė pasninką visame Jude.
4
Judo gyventojai susirinko prašyti Viešpaties pagalbos, iš visų miestų jie atėjo ieškoti Viešpaties.
5
Juozapatas atsistojo Viešpaties namuose, priešais naują kiemą, Judo ir Jeruzalės susirinkime,
6
ir sakė: “Viešpatie, mūsų tėvų Dieve, argi ne Tu esi Dievas danguje ir argi ne Tu valdai visas pagonių karalystes? Tavo rankose yra jėga ir galybė, ir niekas negali atsilaikyti prieš Tave.
7
Argi ne Tu, mūsų Dieve, išvarei šitos šalies gyventojus prieš Izraeliui užimant šį kraštą ir jį atidavei savo draugo Abraomo palikuonims amžiams?
8
Jie apsigyveno jame ir pastatė Tau šventyklą, kurioje būtų Tavo vardas, sakydami:
9
‘Jei mus užpuls nelaimės, kardas, maras ar badas, tai mes, atsistoję ties šitais namais, Tavo akivaizdoje,nes Tavo vardas yra šituose namuose,šauksimės Tavęs savo suspaudime, o Tu mus išgirsi ir išgelbėsi’.
10
Amonitai, moabitai ir Seyro aukštumų gyventojai, kurių Tu neleidai izraelitams užpulti, jiems išėjus iš Egipto šalies, ir kuriuos izraelitai aplenkė ir jų nesunaikino,
11
dabar atmoka mums tuo, kad ateina mūsų išvaryti iš Tavo mums duotos nuosavybės.
12
Dieve, argi neteisi jų? Mes esame bejėgiai prieš šitą daugybę, kuri išėjo prieš mus, ir nežinome, ką mums daryti. Bet mūsų akys nukreiptos į Tave”.
13
Visi Judo gyventojai stovėjo Viešpaties akivaizdoje su kūdikiais, žmonomis ir vaikais.
14
Tada ant Jahazielio, sūnaus Zacharijo, sūnaus Benajos, sūnaus Jejelio, sūnaus Matanijos, levito iš Asafo sūnų, nužengė Viešpaties Dvasia, jam stovint tarp susirinkusiųjų,
15
ir jis tarė: “Klausykite, Judo ir Jeruzalės gyventojai ir tu, karaliau Juozapatai! Taip sako Viešpats: ‘Nebijokite ir neišsigąskite šitos daugybės, nes kova yra ne jūsų, bet Dievo.
16
ytoj išeikite prieš juos. Jie eis Zizo įkalne ir jūs sutiksite juos slėnio pabaigoje, ties Jeruelio dykuma.
17
Jums nereikės kovoti. Išsirikiuokite, stovėkite ir stebėkite, kaip Viešpats jus išgelbės. Judo ir Jeruzalės gyventojai, nenusigąskite ir nebijokite!
ytoj išeikite prieš juos, nes Viešpats bus su jumis!’ ”
18
Juozapatas nusilenkė iki žemės, ir visi Judo bei Jeruzalės gyventojai krito prieš Viešpatį, garbindami Jį.
19
Levitai, Kehato ir Koracho palikuonys, garsiai šlovino Viešpatį, Izraelio Dievą.
20
Anksti rytą atsikėlę, jie išėjo į Tekojos dykumą. Jiems išeinant, Juozapatas tarė: “Paklausykite manęs, Judo ir Jeruzalės gyventojai. Tikėkite Viešpačiu, savo Dievu, tai būsite įtvirtinti. Tikėkite Jo pranašais, tai klestėsite”.
21
Pasitaręs su tauta, jis paskyrė giedotojus Viešpačiui, kad jie eitų kariuomenės priekyje, girdami šventumo grožį, ir sakytų: “Dėkokite Viešpačiui, nes Jo gailestingumas amžinas!”
22
Kai jie pradėjo giedoti ir girti, Viešpats sukėlė paniką tarp amonitų, moabitų ir Seyro aukštumų gyventojų, kurie buvo išėję prieš Judą, ir jie vieni kitus sunaikino.
23
Amonitai ir moabitai sukilo prieš Seyro aukštumų gyventojus, žudydami juos ir naikindami. Išžudę Seyro gyventojus, jie ėmė naikinti vieni kitus.
24
Kai Judas atėjo į vietą, iš kur buvo matoma dykuma, jie pamatė žemę, nuklotą lavonais.
25
Juozapatas su žmonėmis atėjo surinkti grobio ir rado daugybę turtų, brangių daiktų ir kitų gėrybių, kurių prisirinko daugiau negu galėjo panešti. Tris dienas jie rinko grobį, nes jo buvo tiek daug.
26
Ketvirtą dieną jie susirinko į Berako slėnį ir laimino Viešpatį. Todėl ta vieta vadinama Berako slėniu iki šios dienos.
27
Po to visi Judo ir Jeruzalės vyrai su Juozapatu priekyje sugrįžo su džiaugsmu į Jeruzalę, nes Viešpats suteikė jiems džiaugsmo dėl jų priešų.
28
Jie atėjo Jeruzalėje prie Viešpaties namų su arfomis, psalteriais ir trimitais.
29
Dievo baimė apėmė aplinkines karalystes, kai jos išgirdo, kad Viešpats kovojo prieš Izraelio priešus.
30
Juozapato karaliavimas tapo ramus, nes Dievas suteikė jam ramybę iš visų pusių.
31
Juozapatas, pradėdamas valdyti Judą, buvo trisdešimt penkerių metų amžiaus. Jeruzalėje jis karaliavo dvidešimt penkerius metus. Jo motina buvo vardu Azuba, Silio duktė.
32
Jis vaikščiojo savo tėvo Asos keliais ir nenukrypo nuo jų, darydamas, kas teisinga Viešpaties akyse.
33
Tačiau aukštumos nebuvo sunaikintos, nes tauta dar nebuvo paruošusi širdžių savo tėvų Dievui.
34
Visi kiti Juozapato darbai yra surašyti knygoje Hananio sūnaus Jehuvo, kuris yra minimas Izraelio karalių knygoje.
35
Vėliau Judo karalius Juozapatas susidėjo su Izraelio karaliumi Ahaziju, kuris elgėsi labai nedorai.
36
Jie abu kartu statė laivus Ecjon Gebere, kad plauktų į Taršišą.
37
Dodavahuvo sūnus Eliezeras iš Marešos pranašavo prieš Juozapatą, sakydamas: “Kadangi tu susidėjai su Ahaziju, Viešpats sudaužė tavo darbą”. Laivai sudužo ir negalėjo plaukti į Taršišą.
