Apocalypse Explained # 1037
1037. Verse 3. And he carried me away in the spirit into a wilderness, signifies into a place appearing in vision that corresponded to the state of that religious persuasion. This is evident from the signification of "wilderness," as being a state of the church in which there is no longer any good or truth (See n. 730). But as a church in which there is no longer any good or truth is not a church, it is called a religious persuasion. Also from the signification of "in the spirit," as being in vision, for what John saw in the spirit he saw in vision. To see in vision is to see such things as exist with angels in heaven, which are representative and thus significative of things spiritual. When these appear to man they do not appear before the sight of his body, but before the sight of his spirit. For the spirit of man has eyes as well as his body; but the eyes of his spirit see the things that are in the spiritual world, because all things that appear there are from a spiritual origin, and the spiritual man sees spiritual things with the understanding, and with the eyes he sees the same in a form like the natural. But the eyes of the body see the things that are in the material world, because all things that appear there are from a natural origin; and with his understanding the material man sees natural things, while with his eyes he sees the same in a material form. So when the eyes of the spirit were opened with the prophets they saw such things as represented and thus signified the celestial Divine and spiritual Divine things of the church, and sometimes such things as represented and thus signified things that were to come to pass in the churches in the future; and such were the things that John saw. He now saw a wilderness, because a "wilderness" signifies a state of the church devastated of all good and truth; and this state corresponds to the church that had become Babylon. This is why Babylon is described in many passages of the Word as a wilderness, as in the following:
Art thou he that hath made the world a wilderness, and destroyed the cities thereof? (Isaiah 14:17).
Babylon shall be as God's overthrowing Sodom and Gomorrah; it shall not be inhabited forever; it shall not be dwelt in even from generation to generation; that the Arabian may not abide there. The daughters of the owl shall dwell there, and the satyrs shall dance there (Isaiah 13:19-22; also Jeremiah 50:37-40; 51:2, 25-26, 37, 41-43).
Darbas 15
1
Temanas Elifazas atsakydamas tarė:
2
“Ar išmintingas žmogus kalba tuščius žodžius ir pripildo savo vidurius rytų vėjo?
3
Ar jis kalba netinkamus žodžius ir sako tai, kas neatneša nieko gero?
4
Tu atmetei baimę ir nesivaržai, kalbėdamas prieš Dievą.
5
Tavo lūpos kalba apie tavo kaltę ir tu pasirinkai klastingą liežuvį.
6
Tavo paties burna pasmerkia tave, o ne aš, tavo paties lūpos liudija prieš tave.
7
Bene tu esi pirmas gimęs žmogus, sutvertas pirma kalnų?
8
Ar tu girdėjai Dievo paslaptis ir turi visą išmintį?
9
Ką žinai, ko mes nežinome? Ką supranti, ko mes nesuprantame?
10
Tarp mūsų yra ilgaamžių ir žilagalvių, senesnių už tavo tėvą.
11
Ar tau neužtenka Dievo paguodos? Ar turi kokią paslaptį?
12
Kodėl tavo širdis tave nunešė į šalį ir prieš ką merki savo akį?
13
Kodėl nukreipi savo dvasią prieš Dievą ir leidi tokiems žodžiams išeiti iš tavo lūpų?
14
Kas yra žmogus, kad būtų tyras; tas, kuris gimęs iš moters, kad būtų teisus?
15
Jis nepasitiki savo šventaisiais ir dangūs nėra tyri Jo akivaizdoje,
16
tuo labiau bjaurus ir purvinas žmogus, kuris geria nedorybę kaip vandenį.
17
Klausyk manęs, aš tave pamokysiu, ką patyriau, pasakysiu,
18
ką išminčiai skelbė, sužinoję iš savo tėvų, ir nenuslėpė.
19
Jiems vieniems buvo atiduota žemė ir joks svetimšalis nevaikščiojo tarp jų.
20
Nedorėlis kenčia per visas savo dienas, metų skaičius paslėptas nuo prispaudėjo.
21
Baisūs garsai jo ausyse, taikos metu jį užklumpa naikintojas.
22
Jis nesitiki ištrūkti iš tamsos, jis paskirtas kardui.
23
Jis klaidžioja, ieškodamas duonos. Bet kur ji? Jis žino, kad jo laukia tamsi diena.
24
Jį gąsdina vargas ir pavojus, jie nugalės jį kaip karalius, pasiruošęs kovai.
25
Nes jis grasina Dievui, kėsinasi į Visagalį,
26
su skydu rankoje puola Jį.
27
Jo veidas padengtas riebalais, jis pats aptekęs taukais.
28
Jis gyvena sugriautuose miestuose, namuose, kuriuose niekas negyvena, kurie skirti nugriauti.
29
Jis nepraturtės, jo nuosavybė neišliks; jo turtai nepasklis po žemę.
30
Jis neištrūks iš tamsos, jo šakas sudegins liepsna, nuo Jo burnos kvapo jis pranyks.
31
Tenepasitiki apsigaudamas tuštybe, nes tuštybe bus jam atlyginta.
32
Jis pražus ne laiku ir jo šakos nežaliuos.
33
Jo neprinokusios vynuogės nukris, nubyrės kaip alyvmedžio žiedai.
34
Veidmainių susirinkimas bus nevaisingas, ir ugnis sudegins kyšių ėmėjų palapines.
35
Jie pastoja piktu sumanymu ir pagimdo blogį; jų pilvas paruošia apgaulę”.
