Izaijas 63
1
Kas ateina raudonais drabužiais iš Edomo miesto Bocros, apsirengęs šlovingais rūbais eina savo jėgos pilnatvėje? “Aš, kuris skelbiu teisumą ir turiu galią išgelbėti”.
2
Kodėl tavo apsiaustas raudonas ir tavo drabužiai tarsi minančių vyno spaustuvą?
3
“Aš vienas myniau spaustuvą, nė vieno iš žmonių nebuvo su manimi. Aš mindžiojau juos įtūžęs ir trypiau savo rūstybėje. Jų kraujas aptaškė mano drabužius ir sutepė juos.
4
Keršto diena buvo mano širdyje, ir išgelbėjimo metas atėjo.
5
Aš apsidairiauir nebuvo, kas padėtų, Aš stebėjausi, kad niekas nepalaikė. Todėl mano paties ranka atnešė man išgelbėjimą ir mano įtūžis palaikė mane.
6
Aš įnirtęs mindžiojau tautas, daviau joms paragauti savo rūstybės ir nubloškiau žemėn jų galybę”.
7
Atsimenu Viešpaties mums parodytą malonę ir Jo šlovę, ir visa, ką Jis mums suteikė; Viešpats labai gailestingas Izraelio namams. Jis visa tai darė iš savo malonės, pasigailėdamas mūsų.
8
Viešpats tarė: “Jie yra mano tauta, mano vaikai, kurie nemeluos”. Jis buvo jiems gelbėtoju.
9
Jis patyrė visą jų vargą ir angelas, esantis Jo akivaizdoje, jiems padėjo. Iš meilės ir pasigailėjimo jiems Jis atpirko juos, pakėlė juos ir nešė per visas praeities dienas.
10
Jie maištavo ir vargino Jo šventą Dvasią, todėl Jis apsigręžė ir tapo jų priešu, Jis kovojo prieš juos.
11
Jie atsiminė senas praeities dienas, Jo tarno Mozės laikus, kai Jis vedė savo tautą. Kur yra Tas, kas išvedė iš jūros savo bandą kartu su jų ganytoju? Kur yra Tas, kas davė jam savo šventą Dvasią?
12
Kas savo galinga dešine vedė Mozę, perskyrė vandenį pirma jų ir įsigijo amžiną vardą?
13
Kas vedė juos per gelmes lyg žirgą dykumoje, kad jie nesukluptų?
14
Kaip kaimenė eina į slėnį, taip Viešpaties Dvasia davė jiems poilsį. Taip Tu vedei savo tautą ir įsigijai šlovingą vardą.
15
Pažvelk iš dangaus, iš savo šventos ir šlovingos buveinės. Kur Tavo uolumas ir galia? Kur Tavo širdies ilgesys ir gailestingumas? Ar jie paliovė?
16
Tik Tu esi mūsų tėvas. Abraomas nepažįsta mūsų, Izraelis nieko nežino apie mus. Tu, Viešpatie, esi mūsų tėvas, mūsų atpirkėjas. Tavo vardas yra amžinas.
17
Viešpatie, kodėl leidai mums nuklysti nuo Tavo kelių, sukietinai mūsų širdį, kad Tavęs nebijotume? Sugrįžk dėl savo tarnų, savo paveldėtų giminių.
18
Tavo šventa tauta tik trumpai čia gyveno; mūsų priešai mindžiojo Tavo šventyklą.
19
Mes esame tokie, lyg niekad nebūtume Tau priklausę ir Tavo vardu nesivadinę.
Arcana Coelestia # 6877
6877. 'And they may say to me, What is His name?' means, What is His essential nature? This is clear from the meaning of 'name' as essential nature, dealt with in 1754, 1896, 2009, 2628, 2724, 3006, 6674. This question asked by Moses shows what the descendants of Jacob were like. It shows that not only had they forgotten the name Jehovah, but also that they acknowledged a number of gods, one of whom was greater than another; and that was why they wished to know that god's name. They also believed that it was enough if merely God's name was acknowledged. The reason why the descendants of Jacob were like this was that they were acquainted only with the outward aspects of things, not with their inner aspects; and people unacquainted with those inner aspects cannot have any other kind of belief with regard to God since they are unable to receive any light from heaven which would shine on more internal levels of their minds. To the end therefore that they might acknowledge Jehovah they were told that the God of their fathers - the God of Abraham, the God of Isaac, and the God of Jacob - had appeared to Moses, and that He had sent him. Thus what led them to acknowledge Jehovah was blind veneration of their forefathers, not any inner perception. For that people it was enough if they did worship Jehovah merely in name, for the further reason that they were unable to accept anything other than the outer aspect of the Church, thus solely that which was to represent the inner aspect of it. That outer aspect, furthermore, was established among them to the end that the inward form of what they were to represent might be displayed in heaven; then in some kind of way heaven would still be joined to mankind.
