¹ Viešpats kalbėjo pranašui Jeremijui apie Babiloną ir chaldėjų kraštą:

² “Paskelbkite tautoms, iškelkite vėliavas, neslėpkite, kad Babilonas paimtas, Belis nebegarbinamas, Merodachas sunaikintas! Jų stabai išniekinti, atvaizdai sudaužyti.

³ Iš šiaurės prieš jį ateina tauta. Ji pavers kraštą dykyne; žmonės ir gyvuliai jame nebegyvens, pabėgs iš jo.

⁴ Tuomet sugrįš Izraelio ir Judo vaikai,­sako Viešpats.­Jie eis verkdami ir ieškos Viešpaties, savo Dievo.

⁵ Jie klaus kelio į Sioną ir keliaus, sakydami: ‘Eikime, glauskimės prie Viešpaties amžina sandora, kuri nebus užmiršta!’

⁶ Mano tauta tapo paklydusia banda. Ganytojai ją suvedžiojo ir paklaidino kalnuose. Jie ėjo per kalnus bei kalvas ir užmiršo savo poilsio vietą.

⁷ Kas juos sutiko, rijo juos. Jų priešai sakė: ‘Mes tuo nenusikaltome. Izraelitai nusikalto Viešpačiui, teisingumo buveinei, ir Viešpačiui, savo tėvų vilčiai’.

⁸ Skubėkite iš Babilono, traukitės iš chaldėjų krašto! Būkite kaip ožiai bandos priekyje.

⁹ Aš sukelsiu prieš Babiloną daug galingų tautų ir atvesiu jas iš šiaurės. Jos išsirikiuos ir nugalės jį. Visos jų strėlės įgudusio kario rankose, jos pasiekia tikslą.

¹⁰ Chaldėja taps grobiu, jos priešai prisiplėš turto užtektinai,­sako Viešpats,­

¹¹ nes jūs džiaugėtės ir didžiavotės, mano paveldo grobėjai, šokinėjote kaip veršiai ant žolės ir baubėte kaip jaučiai.

¹² Jūsų motina bus išniekinta ir sugėdinta. Ji bus paskutinė tarp tautų, virs dykyne, sausa žeme, dykuma.

¹³ Dėl Viešpaties rūstybės ji bus negyvenama. Kiekvienas, praeinantis pro Babiloną, stebėsis ir švilps dėl jo nelaimės.

¹⁴ Išsirikiuokite prieš Babiloną, įtempkite lankus prieš jį, šaukite, negailėkite strėlių, nes jis nusikalto Viešpačiui.

¹⁵ Skelbkite visur, kad jis paimtas. Jo apsaugos pylimas krito, sienos nugriautos. Tai Viešpaties kerštas jam už jo darbus.

¹⁶ Išnaikinkite Babilone sėjėją ir pjovėją. Karui siaučiant, kiekvienas bėgs į savo kraštą, pas savo tautą.

¹⁷ Izraelis yra kaip išsklaidytos avys, kurias išvaikė liūtai. Pirmasis jį rijo Asirijos karalius, o po to Nebukadnecaras, Babilono karalius, sutraiškė jo kaulus”.

¹⁸ Todėl taip sako kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas: “Aš nubausiu Babilono karalių ir jo kraštą, kaip nubaudžiau Asirijos karalių.

¹⁹ Izraelį Aš parvesiu atgal į savo kraštą. Jis ganysis Karmelyje ir Bašane, pasisotins Efraimo kalnyne bei Gileade.

²⁰ Tuo metu ieškos Izraelio kaltės ir Judo nuodėmės, bet jų neras, nes Aš atleisiu jiems ir jų nesunaikinsiu,­sako kareivijų Viešpats.­

²¹ Žygiuok prieš Merataimų ir Pekodo kraštų gyventojus! Žudyk ir naikink,­sako Viešpats,­daryk taip, kaip tau įsakiau!

²² Krašte girdėti šauksmai kovos ir didelio sunaikinimo.

²³ Visos žemės kūjis pats sudaužytas ir sutrupėjęs. Babilonas tapo dykyne tarp tautų.

²⁴ Babilone, Aš stačiau tau spąstus ir sugavau tave. Tu to nepastebėjai, bet buvai surastas ir sugautas, nes kovojai prieš Viešpatį.

²⁵ Viešpats atidarė savo ginklų sandėlį ir ištraukė savo rūstybės ginklus, nes tai yra Viešpaties, kareivijų Dievo, darbas chaldėjų krašte.

²⁶ Pakilkite prieš jį, visi kraštai, atidarykite jo grūdų sandėlius, supilkite viską į krūvas ir sunaikinkite­tenelieka nieko.

²⁷ Išžudykite jo veršius, teeina jie į skerdyklą. Vargas jiems! Atėjo jų aplankymo diena.

²⁸ Štai pabėgėliai iš Babilono krašto! Jie praneša Sione apie Viešpaties kerštą, apie mūsų Dievo kerštą dėl Jo šventyklos.

²⁹ Surinkite šaulius prieš Babiloną. Apsupkite jį taip, kad nė vienas neištrūktų! Atmokėkite jam pagal jo darbus; ką jis darė, jam darykite, nes jis didžiavosi prieš mane, Izraelio Šventąjį.

³⁰ Jo jaunuoliai kris aikštėse ir visi jo kariai bus sunaikinti tą dieną,­sako Viešpats.­

³¹ Aš esu prieš tave, tu išdidusis! Atėjo tavo aplankymo metas.

³² Išdidusis suklups ir kris, nė vienas jo nepakels. Aš įžiebsiu jo miestuose ugnį, kuri suris viską aplinkui”.

³³ Kareivijų Viešpats sako: “Prispausti yra Izraelio ir Judo vaikai. Tie, kurie juos išvedė į nelaisvę, laiko juos ir nė nemano jų paleisti.

³⁴ Jų Atpirkėjas yra stiprus, kareivijų Viešpats yra Jo vardas. Jis rūpinsis jų byla ir suteiks kraštui ramybę, bet privers drebėti Babilono gyventojus.

³⁵ Kardas chaldėjams, Babilono gyventojams, jo kunigaikščiams ir išminčiams!

³⁶ Kardas jo žyniams, kurie taps kvaili, ir kariams, kad išsigąstų.

³⁷ Kardas žirgams, kovos vežimams ir samdytiems kariams, kurie taps kaip moterys. Kardas jo turtams, kurie taps grobiu!

³⁸ Sausra išdžiovins jo vandenis. Tai drožtų atvaizdų kraštas, per savo stabus jie sukvailėjo.

³⁹ Todėl ten gyvens laukiniai žvėrys, šakalai ir stručiai; Babilonas niekados nebus apgyvendintas nė atstatytas.

⁴⁰ Kaip Dievas sunaikino Sodomą, Gomorą ir jų aplinkinius miestus, taip ir Babilonas bus sunaikintas, niekas jame negyvens.

⁴¹ Galinga tauta ateina iš šiaurės ir daug karalių iš žemės pakraščių.

⁴² Jie ginkluoti lankais ir ietimis, žiaurūs bei negailestingi. Jie atūžia kaip jūra, joja ant žirgų, pasirengę kovai prieš tave, Babilono dukra!

⁴³ Babilono karalius, išgirdęs apie juos, nuleido rankas; jį apėmė baimė ir skausmai tarsi gimdyvę.

⁴⁴ Kaip liūtas iš Jordano tankynės jis pakyla ir ateina prieš stipriųjų buveines, bet Aš jį nuvysiu ir paskirsiu tą, kurį išsirinksiu. Kas yra man lygus ir kas gali man pasipriešinti? Koks valdovas galėtų man prieštarauti?

⁴⁵ Šai Viešpaties nutarimas Babilonui ir sprendimas chaldėjų kraštui. Iš tiesų net menkiausi iš bandos juos ištrems ir jų buveinės liks apleistos.

⁴⁶ Babilono paėmimo triukšmas sudrebins žemę, ir jų šauksmą išgirs visos tautos”.

⁶² ir sakyk: ‘Viešpatie, Tu grasinai šitą vietą taip sunaikinti, kad čia nebebūtų nieko: nei žmonių, nei gyvulių, ir ji liktų amžina dykyne’.

¹ Yahweh visited Sarah as he had said, and Yahweh did to Sarah as he had spoken.

² Sarah conceived, and bore Abraham a son in his old age, at the set time of which God had spoken to him.

³ Abraham called his son who was born to him, whom Sarah bore to him, Isaac.

⁴ Abraham circumcised his son, Isaac, when he was eight days old, as God had commanded him.

⁵ Abraham was one hundred years old when his son, Isaac, was born to him.

⁶ Sarah said, "God has made me laugh. Everyone who hears will laugh with me."

⁷ She said, "Who would have said to Abraham, that Sarah would nurse children? For I have borne him a son in his old age."

⁸ The child grew, and was weaned. Abraham made a great feast on the day that Isaac was weaned.

⁹ Sarah saw the son of Hagar the Egyptian, whom she had borne to Abraham, mocking.

¹⁰ Therefore she said to Abraham, "Cast out this handmaid and her son! For the son of this handmaid will not be heir with my son, Isaac."

¹¹ The thing was very grievous in Abraham's sight on account of his son.

¹² God said to Abraham, "Don't let it be grievous in your sight because of the boy, and because of your handmaid. In all that Sarah says to you, listen to her voice. For from Isaac will your seed be called.

¹³ I will also make a nation of the son of the handmaid, because he is your seed."

¹⁴ Abraham rose up early in the morning, and took bread and a bottle of water, and gave it to Hagar, putting it on her shoulder; and gave her the child, and sent her away. She departed, and wandered in the wilderness of Beersheba.

¹⁵ The water in the bottle was spent, and she cast the child under one of the shrubs.

¹⁶ She went and sat down opposite him, a good way off, about a bow shot away. For she said, "Don't let me see the death of the child." She sat over against him, and lifted up her voice, and wept.

¹⁷ God heard the voice of the boy. The angel of God called to Hagar out of the sky, and said to her, "What ails you, Hagar? Don't be afraid. For God has heard the voice of the boy where he is.

¹⁸ Get up, lift up the boy, and hold him in your hand. For I will make him a great nation."

¹⁹ God opened her eyes, and she saw a well of water. She went, filled the bottle with water, and gave the boy drink.

²⁰ God was with the boy, and he grew. He lived in the wilderness, and became, as he grew up, an archer.

²¹ He lived in the wilderness of Paran. His mother took a wife for him out of the land of Egypt.

²² It happened at that time, that Abimelech and Phicol the captain of his army spoke to Abraham, saying, "God is with you in all that you do.

²³ Now, therefore, swear to me here by God that you will not deal falsely with me, nor with my son, nor with my son's son. But according to the kindness that I have done to you, you shall do to me, and to the land in which you have lived as a foreigner."

²⁴ Abraham said, "I will swear."

²⁵ Abraham complained to Abimelech because of a water well, which Abimelech's servants had violently taken away.

²⁶ Abimelech said, "I don't know who has done this thing. Neither did you tell me, neither did I hear of it, until today."

²⁷ Abraham took sheep and cattle, and gave them to Abimelech. Those two made a covenant.

²⁸ Abraham set seven ewe lambs of the flock by themselves.

²⁹ Abimelech said to Abraham, "What do these seven ewe lambs which you have set by themselves mean?"

³⁰ He said, "You shall take these seven ewe lambs from my hand, that it may be a witness to me, that I have dug this well."

³¹ Therefore he called that place Beersheba, because they both swore there.

³² So they made a covenant at Beersheba. Abimelech rose up with Phicol, the captain of his army, and they returned into the land of the Philistines.

³³ Abraham planted a tamarisk tree in Beersheba, and called there on the name of Yahweh, the Everlasting God.

³⁴ Abraham lived as a foreigner in the land of the Philistines many days.