Novokřesťanské studium Bible

Bible

 

Jeremijas 49

Studie

   

1 Viešpats sako amonitams: “Argi Izraelis neturi paveldėtojų? Kodėl Milkomas paveldėjo Gadą ir jo žmonės apsigyveno miestuose?

2 Ateis diena, kai Aš leisiu amonitų abai patirti karą. Ji pavirs griuvėsiais, o aplinkiniai miestai bus sudeginti; Izraelis atgaus savo nuosavybę.

3 Vaitok, Hešbone, nes Ajas sunaikintas. Šaukite, abos dukterys, apsivilkite ašutinėmis, raudokite, bėgiodamos patvoriais, nes Milkomas ir jo kunigai bei kunigaikščiai eis į nelaisvę.

4 Ko tu giries savo slėniais, nuklydusioji dukra? Pasitiki savo turtais, sakydama: ‘Kas drįs eiti prieš mane?’

5 Aš atvesiu prieš tave siaubą,­ sako Viešpats, kareivijų Dievas.­ Apsupę priešai taip jus išsklaidys, kad visi išbėgios ir niekas jų nebesurinks.

6 Bet po to Aš išlaisvinsiu amonitus,­sako kareivijų Viešpats”.

7 Kareivijų Viešpats sako Edomui: “Ar nebėra išminties Temane? Ar išminčiai nebeduoda patarimų, ar jų išmintis išseko?

8 Bėkite ir pasislėpkite slėptuvėse, Dedano gyventojai! Aš sunaikinsiu Ezavą, aplankydamas jį.

9 Ar vynuogių skynėjai nepaliktų kiek vynuogių? Jei vagys įsilaužtų nakčia, ar jie nepavogtų tik tiek, kiek jiems reikia?

10 Bet Aš apnuoginau Ezavą, Aš atidengiau jo paslaptis, ir jis nebeturės, kur pasislėpti. Jo vaikai, broliai ir kaimynai bus sunaikinti.

11 Palik savo našlaičius, Aš išsaugosiu juos, tavo našlės tepasitiki manimi.

12 Jei nekaltieji turės gerti taurę, tai ar tu liksi nebaustas? Tu neišvengsi bausmės!

13 Aš prisiekiau pats savimi, kad Bocra taps siaubu, virs dykuma bei keiksmažodžiu; visi jos miestai bus amžini griuvėsiai,­sako Viešpats”.

14 Aš sužinojau iš Viešpaties, kad pasiuntinys yra pasiųstas tautoms. Jis kviečia visus į kovą prieš jį.

15 “Tu būsi mažas tarp tautų ir paniekintas žmonėse.

16 Tavo smarkumas ir širdies išdidumas apgavo tave. Tu gyveni uolų plyšiuose, laikaisi kalvų viršūnėse. Jei tu susikrautum savo lizdą taip aukštai kaip erelis, Aš nustumčiau tave žemyn,­sako Viešpats.­

17 Edomas taps pasibaisėjimu; kiekvienas praeivis švilps ir baisėsis jo likimu.

18 Kaip sunaikinta Sodoma ir Gomora bei jų apylinkės, taip ir čia nepasiliks ir negyvens joks žmogus.

19 Kaip liūtas iš Jordano tankynės jis pakyla ir ateina prieš stipriųjų buveines, bet Aš jį nuvysiu ir paskirsiu tą, kurį išsirinksiu. Kas yra man lygus ir kas gali man pasipriešinti?

20 Štai Viešpaties nutarimas Edomui ir sprendimas Temano gyventojams. Iš tiesų net menkiausi iš bandos juos ištrems ir jų buveinės liks apleistos.

21 Nuo jų griuvimo trenksmo sudrebės žemė, ir jų šauksmo balsas bus girdimas prie audonosios jūros.

22 Jis pakils kaip erelis, atskris ir išskės sparnus virš Bocros. Tą dieną Edomo kariai bus nuliūdę ir išsigandę kaip moterys”.

23 Apie Damaską: “Sąmyšis Hamate ir Arpade, nes bloga žinia pasiekė juos. Jie išsigandę nerimauja kaip neramios jūros bangos.

24 Damaskas nusiminęs bėga baimės apimtas; baimė ir skausmai užgriuvo jį kaip gimdyvę.

25 Garsusis miestas ištuštėjo, mano džiaugsmo miestas.

26 Jo jaunuoliai ir kariai žus gatvėse tą dieną,­sako kareivijų Viešpats,­

27 Aš įžiebsiu ugnį Damasko sienose, ji praris Ben Hadado rūmus”.

28 Apie Kedarą ir Hacoro karalystes, kurias nugalėjo Nebukadnecaras, Babilono karalius, Viešpats sako: “Pasiruoškite ir žygiuokite prieš Kedarą, apiplėškite rytų tautas.

29 Jie paims jų palapines ir bandas, apdangalus, indus ir kupranugarius. Ir jiems šauks: ‘Siaubas iš visų pusių!’

30 Skubiai bėkite ir pasislėpkite, Hacoro gyventojai. Nebukadnecaras, Babilono karalius, tarėsi prieš jus ir nusprendė dėl jūsų.

31 Pakilk prieš šitą turtingą, ramiai gyvenančią tautą,­sako Viešpats.­Jie neturi nei vartų, nei užkaiščių, gyvena atsiskyrę.

32 Jų kupranugariai ir didžiulės bandos taps grobiu. Aš išsklaidysiu į visas šalis vyrus, kurie kerpasi plaukus, ir bausiu juos iš visų pusių,­sako Viešpats,­

33 Hacore gyvens šakalai, jis liks amžina dykuma. Jame negyvens joks žmogus”.

34 Viešpats kalbėjo pranašui Jeremijui apie Elamą, pradedant karaliauti Zedekijui, Judo karaliui:

35 “Aš sulaužysiu Elamo lanką, jo didžiausią stiprybę.

36 Aš pasiųsiu ant Elamo keturis vėjus iš keturių pasaulio šalių ir juos išsklaidysiu į visus pasaulio kraštus taip, kad nebus tautos, kurioje Elamo išsklaidytųjų nebūtų.

37 Aš sukelsiu Elame baimę priešų, kurie siekia jo gyvybės, ir atvesiu prieš juos nelaimę, savo rūstybę, siųsiu paskui juos kardą ir sunaikinsiu juos.

38 Aš pastatysiu Elame savo sostą ir pašalinsiu jų karalius bei kunigaikščius.

39 Bet paskutinėmis dienomis Aš išvaduosiu Elamą,­sako Viešpats”.

   

Ze Swedenborgových děl

 

Arcana Coelestia # 468

Prostudujte si tuto pasáž

  
/ 10837  
  

468. THE INTERNAL SENSE

It is clear from what was stated and shown in the previous chapter that names meant heresies and systems of doctrine. From that it becomes clear that the names in this chapter do not mean specific individuals but other things that existed. Here they mean systems of doctrine or Churches which, though they underwent certain changes, were preserved from the time of the Most Ancient Church down to that of Noah. Now it so happens that every Church in the course of time gets smaller until at length it remains among only a few people. The few with whom it remained at the time of the Flood were called Noah.

[2] The fact that the true Church gets smaller and remains among the few becomes clear from other Churches which have in a similar manner got smaller. In the Word those who remain are called 'the Remnant' and 'that which is left', and indeed people 'in the midst (or the middle) of the land'. What applies in general applies in particular also; that is, what is true of the Church is equally true of individuals. If the Lord did not preserve remnants with each individual he would inevitably perish in eternal death, for those remnants contain spiritual and celestial life. The same applies to what is general or universal; were there not always some people among whom the Church, or true faith, existed, the human race would perish. For as is well known, a city, even a whole kingdom, is preserved for the sake of a few. These factors are akin to the heart in man: as long as the heart is sound the surrounding organs can go on living. But when it is weak, deterioration sets into them all and the person dies. Final remnants are meant by Noah, for with the exception of these, as is clear from verse 12 of the next chapter, 'the whole earth was corrupt'.

[3] The remnants residing with the individual or within the Church are frequently the subject in the Prophets, as in Isaiah,

He who remains in Zion, and he who is left in Jerusalem will be called holy to Him, everyone who has been written for life 1 in Jerusalem, when the Lord will have washed the filth of the daughters of Zion and washed away the blood 2 of Jerusalem from its midst. Isaiah 4:3-4.

Here holiness is attributed to the remnants, which mean remnants of the Church, and also of the member of the Church, for those left in Zion and in Jerusalem could not be holy people merely because they had been left there.

Similarly in the same prophet,

On that day, the remnant of Israel and those of the house of Jacob that escaped will no more lean on him that smote them; but they will lean upon Jehovah, the Holy One of Israel, in truth. A remnant will return, the remnant of Jacob, to the God of power. (Isaiah 10:20)

In Jeremiah,

In those days and in that time the iniquity of Israel will be sought, but there will be none, and the sins of Judah, but they will not be found; for I will pardon him whom I shall make one that is left. Jeremiah 50:10.

In Micah,

The remnant of Jacob will be in the midst of many peoples, like dew from Jehovah, like showers on the grass. Micah 5:7.

[4] That which is left, or the remnant, whether of the individual or of the Church, was also represented by tenths, which were holy. And any number involving ten was consequently holy too. Ten therefore has reference to things that are left over, as in Isaiah,

Jehovah will remove man far away, and there will be many forsaken places in the midst of the land; yet there will be a tenth part in it, and this will return; it will be a wiping out like an oak or a terebinth when the stump is cast away from them. The holy seed is its stump. Isaiah 6:12-13.

Here that which is left is called 'the holy stump'. In Amos,

Thus said the Lord Jehovah, The city that goes forth a thousand will have a hundred that are left, and that which goes forth a hundred will have ten that are left to the house of Israel. Amos 9:3.

In these and many other places the internal sense means remnants, also the subject here. The fact that a city is preserved for the sake of the remnant of the Church is clear from what Abraham was told concerning Sodom, Abraham said, Perhaps ten may be found there; and He said, I will not destroy it for the sake of ten. Genesis 18:32.

Poznámky pod čarou:

1. literally, lives

2. literally, bloods

  
/ 10837  
  

Thanks to the Swedenborg Society for the permission to use this translation.

Bible

 

Izaijas 1:3

Studie

       

3 Jautis pažįsta savo savininką ir asilas­savo šeimininko ėdžias, bet Izraelis nepažįsta, mano tauta nesupranta”.

©2024 New Christian Bible Study Corporation. All rights reserved. Printed from newchristianbiblestudy.org