Jeremijas 51
1
Taip sako Viešpats: “Aš pažadinsiu prieš Babilono ir Chaldėjos gyventojus naikinantį vėją.
2
Aš siųsiu į Babiloną vėtytojus. Jie vėtys jį ir ištuštins šalį. Ji bus apsupta iš visų pusių.
3
Šauliai, įtempkite lankus, šarvuotieji, pakilkite. Nesigailėkite jos jaunuolių ir sunaikinkite visą jos kariuomenę.
4
Žuvusieji ir sunkiai sužeisti chaldėjų krašte gulės gatvėse.
5
Izraelio ir Judo neatstūmė Viešpats, jų Dievas, nors jų kraštas yra pilnas nusikaltimų prieš Izraelio Šventąjį.
6
Bėkite iš Babilono, gelbėkitės, nežūkite dėl jo nusikaltimų. Tai Viešpaties keršto diena, ir Jis atlygins jam už jo darbus.
7
Babilonas buvo auksinė taurė Viešpaties rankoje, visa žemė pasigėrė iš jos. Jos vyno gėrė tautos, todėl jos išprotėjo.
8
Babilonas krito, jis sutriuškintas. Apraudokite jį, atneškite balzamo jo žaizdoms, gal jis pagis?”
9
Mes gydėme Babiloną, bet jis nepagijo. Palikime jį ir grįžkime kiekvienas į savo kraštą. Jo teismas pasiekė dangų.
10
Viešpats iškėlė mūsų teisumą. Eikime ir pasakokime Sione, ką Viešpats, mūsų Dievas, padarė.
11
Galąskite strėles, imkite skydus! Viešpats sukėlė medų karalius, nes Jo sumanymas yra sunaikinti Babiloną. Tai Viešpaties kerštas dėl šventyklos.
12
Iškelkite vėliavą prieš Babilono sienas, sustiprinkite sargybą, paruoškite pasalas. Ką Viešpats nusprendė, tai ir padarys Babilono gyventojams.
13
Tu, kuris gyveni prie gausių vandenų ir turi gausybę turtų. Atėjo tavo galas, tavo godumo saikas.
14
Kareivijų Viešpats prisiekė: “Tave užplūs žmonės kaip skėriai ir pakels prieš tave savo balsus”.
15
Jis savo jėga sukūrė žemę, savo išmintimi padėjo pasaulio pamatą ir savo supratimu ištiesė dangų.
16
Jo balso klauso vandenys danguose, Jis pakelia garus nuo žemės pakraščių. Jis siunčia žaibus su lietumi, paleidžia vėją iš savo sandėlių.
17
Žmogus neturi pažinimo ir yra neišmintingas. Amatininkai bus sugėdinti dėl savo drožinių, jų lieti atvaizdai yra apgaulė, juose nėra kvapo.
18
Jie yra tuštybė, paklydimo darbai. Jie pražus aplankymo dieną.
19
Visai kitokia yra Jokūbo dalis. Jis yra visa ko Kūrėjas, Izraelis yra Jo nuosavybė. Kareivijų Viešpats yra Jo vardas.
20
“Tu esi mano kūjis ir kovos ginklas. Tavimi sudaužysiu tautas ir sunaikinsiu karalystes.
21
Tavimi sunaikinsiu žirgą ir raitelį, kovos vežimą ir jame esantį.
22
Tavimi sunaikinsiu vyrą ir moterį, seną ir jauną, jaunuolį ir mergaitę,
23
piemenį ir bandą, artoją ir jungą su gyvuliais, kunigaikščius ir valdovus.
24
Bet Aš atlyginsiu Babilonui ir visiems Chaldėjos gyventojams jūsų akivaizdoje už jų piktybes, padarytas Sione,sako Viešpats.
25
Tu buvai naikinantis kalnas, sugadinęs visą žemę. Aš ištiesiu savo ranką prieš tave, sulyginsiu tave su žeme ir paversiu pelenais.
26
Tavo akmenų nenaudos nei kampams, nei pamatams. Tu būsi amžina dykyne.
27
Iškelkite vėliavą, trimituokite trimitais, kad išgirstų tautos. Sušaukite prieš jį Ararato, Minio ir Aškenazo karalystes. Paskirkite kariuomenei vadą ir surinkite tiek karių kaip skėrių laukuose.
28
Pasiruoškite kovai kartu su medų karaliais, valdovais, kunigaikščiais ir visais jų valdžioje esančiais kraštais.
29
Žemė pajudės ir drebės, nes Babilonui bus įvykdytas Viešpaties sprendimas. Babilono kraštas taps tuščias ir negyvenamas”.
30
Babilono kariai nebeina į kovą. Jie sėdi tvirtovėse netekę drąsos. Jų gyvenvietės dega, vartai išlaužti.
31
Pasiuntinys sutinka pasiuntinį. Jie neša žinią Babilono karaliui, kad jo miestas paimtas iš visų pusių:
32
brastos užimtos, įtvirtinimai dega, kariai apimti panikos.
33
Kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas, sako: “Babilonas yra kaip klojimas kūlimo metu. Dar valandėlė, ir derliaus metas ateis”.
34
“Nebukadnecaras, Babilono karalius, ėdė mane ir naikino, paliko mane kaip tuščią indą. Jis prarijo mane kaip slibinas. Pripildęs savo pilvą mano gardumynais, mane išstūmė.
35
Man ir mano žmonėms padaryta skriauda tekrinta ant Babilono”,sakys Sionas. “Mano kraujas tekrinta ant Chaldėjos”,sakys Jeruzalė.
36
Viešpats sako: “Aš ginsiu tavo bylą ir atkeršysiu už tave. Aš išdžiovinsiu Babilono vandenis, jo šaltiniai išseks.
37
Babilonas pavirs griuvėsių krūva šakalams gyventi, vieta pasibaisėjimo ir pajuokos, be gyventojų.
38
Jie riaumos kaip liūtai, staugs kaip liūtų jaunikliai.
39
Aš jiems paruošiu puotą: jie nusigers ir užmigs amžinu miegu.
40
Aš juos nuvesiu į skerdyklą kaip avinėlius, avinus ir ožius.
41
Krito Šešachas, pasaulio puošmena! Babilonas tapo siaubu tautoms!
42
Jūra įsiveržė į Babiloną, daugybė bangų užliejo jį.
43
Jo miestai virto dykyne, išdžiūvusia žeme, kurioje niekas negyvena ir joks žmogus per ją nekeliauja.
44
Aš nubausiu Belį Babilone ir išplėšiu iš jo gerklės, ką jis prarijo. Tautos nebeplauks pas jį. Babilono sienos krito.
45
Išeik iš jo, mano tauta! Kiekvienas gelbėkite savo gyvybę nuo degančios Viešpaties rūstybės.
46
Nenusiminkite, neišsigąskite gandų, kurie kas metai sklis krašte apie neramumus ir valdovų tarpusavio kovas.
47
Ateina laikas, kai Aš teisiu Babilono atvaizdus; visas kraštas susigės, o jo gyventojai bus išžudyti.
48
Tada dangus, žemė ir visa, kas juose yra, džiaugsis žuvimu Babilono, kurį užims iš šiaurės atėjęs naikintojas.
49
Kaip Babilono ranka žudė Izraelyje, taip Babilone kris nužudytieji.
50
Jūs, kurie ištrūkote nuo kardo, eikite, nestovėkite vietoje, ir, toli būdami, atsiminkite Viešpatį ir Jeruzalę”.
51
Mes susigėdome, girdėdami pajuokas; gėda apdengė mūsų veidus, kai svetimi atėjo į šventąją vietą Viešpaties namuose.
52
“Ateis diena, kai Aš nuteisiu jų drožinius; tuomet visame krašte vaitos sužeistieji.
53
Jei Babilonas pakiltų iki dangaus ir savo pilis pastatytų iki debesų, mano siųstas naikintojas užklups jį”,sako Viešpats.
54
Šauksmas kyla iš Babilono, baisus sunaikinimas Chaldėjos krašte,
55
nes Viešpats plėšia Babiloną ir tildo jo galingą balsą, nors jo bangos šniokščia kaip galingi vandenys, girdimi jų triukšmingi balsai.
56
Priešas veržiasi į Babiloną; jo kariai patenka į nelaisvę, jų lankai sulaužyti. Viešpats, atlygio Dievas, tikrai atlygins.
57
“Aš nugirdysiu Babilono kunigaikščius, išminčius, valdovus, karo vadus ir karius. Jie užmigs amžinu miegu ir nepabus”,sako Karalius, kareivijų Viešpats.
58
“Plačioji Babilono siena bus sulyginta su žeme ir aukštieji vartai sudeginti. Tautos vargo veltui, giminės dirbo ir statė ugniai”,sako Viešpats.
59
Pranašo Jeremijo žodis Serajai, Machsėjos sūnaus Nerijos sūnui, kai jis lydėjo Zedekiją, Judo karalių, jo ketvirtais karaliavimo metais į Babiloną. Seraja buvo žymus kunigaikštis.
60
Jeremijas užrašė į knygą visas nelaimes, kurios ištiks Babiloną, visus žodžius, kurie parašyti prieš Babiloną.
61
Jeremijas sakė Serajai: “Nuvykęs į Babiloną, perskaityk visus šiuos žodžius
62
ir sakyk: ‘Viešpatie, Tu grasinai šitą vietą taip sunaikinti, kad čia nebebūtų nieko: nei žmonių, nei gyvulių, ir ji liktų amžina dykyne’.
63
Perskaitęs šią knygą, pririšk prie jos akmenį ir įmesk ją į Eufrato upę,
64
sakydamas: ‘Taip įvyks su Babilonu. Jis paskęs ir nebepakils dėl visų nelaimių, kurias Viešpats jam užves’ ”. Tiek Jeremijo žodžių.
Arcana Coelestia # 8099
8099. 'The Sea Suph' means the damnation which they first had to pass through. This is clear from the meaning of 'the Sea Suph' as the hell where those spirits are who are governed by faith separated from charity and lead a life of evil; and since 'the Sea Suph' means hell it also means damnation. The reason why they first had to pass through damnation is this: There were people belonging to the spiritual Church who were held back on the lower earth until the Lord's Coming, where they were molested by those governed by faith separated from charity. These have been the subject in the preceding chapters. When those people were delivered from that place they were not raised to heaven immediately. Before this they were led into a second state - a state of purification, which is a state of temptations. For truths and forms of the good of faith can be neither firmly accepted nor bonded together without temptations; and until these had been firmly accepted and bonded together those people could not be raised into heaven. These things were represented by the children of Israel, by their not being led straightaway into the land of Canaan but living first in the wilderness, where they remained for forty years, undergoing various temptations, which are described in the books of Moses.
[2] In regard to this matter, that they first passed through the Sea Suph, which means the hell of those who are governed by separated faith and lead an evil life, thus that they first passed through the middle of damnation, it should be recognized that this hell is situated deep down out in front beneath the adulterers' hells, stretching rather widely towards the left. It is separated from the adulterers' hells by waters like those of the sea on the right there, but higher up, is the place where those governed by the truth of faith but not by the good of faith are gathered - those meant by 'the Philistines', who are referred to just above in 8096. But the lower earth, the region where those who suffer molestation are, is beneath the soles of the feet, slightly out in front. Those who are delivered from molestation are not led towards the right since the ones meant by the Philistines are there. Instead they are led towards the left, through the midst of the hell that has been mentioned and they come out on the left, where there is a kind of wilderness. I have been allowed on two occasions to see that this is the way which they pass through when rescued from molestations. As they pass through they are protected by the Lord in such a way that nothing bad at all can touch them, let alone any damnation. For they are encompassed by a pillar of angels with whom the Lord is present.
[3] This is represented by the passage of the children of Israel through the Sea Suph. Such was also meant by the following in Isaiah,
Awake, awake, put on strength, O arm of Jehovah. Were You not that which dried up the sea, the waters of the great deep, which made the deep places of the sea a road, in order that the redeemed might pass through? Isaiah 51:9-10.
'The arm of Jehovah' is the Lord's Divine Human. 'The waters of the great deep' and 'the depths of the sea' are the hell in which those live who are governed by faith separated from charity and lead a life of evil. The waters like those of the sea beneath which they live are falsities; for in the next life falsities appear as thick, dark clouds, and also as deluges of water, 739, 4423, 7307. The redeemed who were to pass through them are those whom the Lord has delivered.
[4] In the same prophet,
Jehovah remembered the days of old, Moses, [and] His people, [saying,] Where is He who caused them to come up out of the sea with the shepherd of His flock? Where is He who put the spirit of His holiness in the midst of them? Isaiah 63:11.
In this prophetic utterance 'Moses' is used to mean the Lord, who is also 'the shepherd of the flock'. 'The people whom He caused to come up out of the sea' are those who were delivered from damnation. In Jeremiah,
At the noise of their fall the earth shook; [as for their] cry, the noise of it was heard in the Sea Suph. Jeremiah 49:21.
'The Sea Suph' stands for hell, for Edom and its damnation is the subject there. It says that the noise of it was heard coming out of the Sea Suph, when yet they were not the ones who were drowned in that sea but the Egyptians. From this it is evident that 'the Sea Suph' means hell and damnation 'Edom' there means those who are led by the evil of self-love to reject the truths taught by doctrine and to embrace falsities, 3322.
From all this one may now see what is meant in the representative internal sense by 'the sea Suph', and what is meant by the passage through it of the children of Israel and the drowning in it of the Egyptians, events described in the next chapter.
