¹ Judo karaliaus Sedekijo devintųjų metų dešimtą mėnesį Babilono karalius Nebukadnecaras ir visa jo kariuomenė atėjo ir apgulė Jeruzalę.

² Vienuoliktaisiais Zedekijo metais, ketvirto mėnesio devintą dieną miesto siena buvo pralaužta.

³ Visi Babilono karaliaus kunigaikščiai suėjo ir susėdo prie viduriniųjų vartų: Nergal Sareceras, Samgar Nebas, Sarsechimas, absaris, Nergal Sareceras, abmagas ir visi kiti Babilono karaliaus kunigaikščiai.

⁴ Judo karalius Zedekijas ir visi kariai, pamatę juos, bėgo pro karaliaus sodą tarp dviejų sienų, palikdami miestą nakties metu. Jie traukėsi lygumos keliu.

⁵ Chaldėjų kariuomenė sekė juos ir pasivijo Zedekiją Jericho lygumose. Jie suėmė jį ir atgabeno pas Babilono karalių Nebukadnecarą į iblą Hamato krašte. Karalius čia jį teisė.

⁶ Jis nužudė Zedekijo sūnus tėvo akivaizdoje, taip pat visus Judo kilminguosius.

⁷ Be to, išlupo Zedekijui akis, surakino grandinėmis ir išgabeno jį į Babiloną.

⁸ Chaldėjai sudegino karaliaus namus, žmonių namus ir nugriovė Jeruzalės sienas.

⁹ Nebuzaradanas, sargybos viršininkas, ištrėmė į Babiloną mieste likusius gyventojus, tuos, kurie perbėgo pas jį, ir amatininkus.

¹⁰ Bet Nebuzaradanas, sargybos viršininkas, paliko krašte kai kuriuos beturčius ir davė jiems vynuogynų ir žemės.

¹¹ Nebukadnecaras, Babilono karalius, davė įsakymą sargybos viršininkui Nebuzaradanui apie Jeremiją:

¹² “Paimk jį, prižiūrėk ir nedaryk jam nieko blogo, bet padaryk jam, kaip jis pats panorės”.

¹³ Nebuzaradanas, sargybos viršininkas, Nebušazbanas, absaris, Nergal Sareceras, abmagas ir visi kiti Babilono karaliaus kunigaikščiai

¹⁴ pasiuntė ir atgabeno Jeremiją iš sargybos kiemo. Jie patikėjo jį Gedolijui, sūnui Ahikamo, sūnaus Šafano, kad jį globotų. Taip Jeremijas liko gyventi savo tautoje.

¹⁵ Jeremijui dar esant sargybos kieme, Viešpats tarė:

¹⁶ “Eik ir kalbėk etiopui Ebed Melechui: ‘Aš išpildysiu savo žodžius šito miesto nelaimei, o ne gerovei, ir tu pats savo akimis matysi juos išsipildant.

¹⁷ Bet tą dieną Aš tave išgelbėsiu ir tu nebūsi atiduotas į rankas tų žmonių, kurių bijai.

¹⁸ Tu nekrisi nuo kardo ir tavo gyvybė atiteks tau kaip grobis, nes pasitikėjai manimi,­sako Viešpats’ ”.

⁵ Aš pasiųsiu ugnį į Judą, ir ji sudegins Jeruzalės rūmus”.

¹ God, the nations have come into your inheritance. They have defiled your holy temple. They have laid Jerusalem in heaps.

² They have given the dead bodies of your servants to be food for the birds of the sky, the flesh of your saints to the animals of the earth.

³ Their blood they have shed like water around Jerusalem. There was no one to bury them.

⁴ We have become a reproach to our neighbors, a scoffing and derision to those who are around us.

⁵ How long, Yahweh? Will you be angry forever? Will your jealousy burn like fire?

⁶ Pour out your wrath on the nations that don't know you; on the kingdoms that don't call on your name;

⁷ For they have devoured Jacob, and destroyed his homeland.

⁸ Don't hold the iniquities of our forefathers against us. Let your tender mercies speedily meet us, for we are in desperate need.

⁹ Help us, God of our salvation, for the glory of your name. Deliver us, and forgive our sins, for your name's sake.

¹⁰ Why should the nations say, "Where is their God?" Let it be known among the nations, before our eyes, that vengeance for your servants' blood is being poured out.

¹¹ Let the sighing of the prisoner come before you. According to the greatness of your power, preserve those who are sentenced to death.

¹² Pay back to our neighbors seven times into their bosom their reproach with which they have reproached you, Lord.

¹³ So we, your people and sheep of your pasture, will give you thanks forever. We will praise you forever, to all generations. For the Chief Musician. To the tune of "The Lilies of the Covenant." A Psalm by Asaph.