Arcana Coelestia # 4383
4383. 'And at the walking-pace of the children' means as determined by the truths situated within. This is clear from the meaning of 'children' or sons as truths, dealt with a number of times above. The truths situated within are truths present within the things that are general. Actually these general things are those which have been compared above, in 4378, to the egg, for general things contain particular ones, and the particular contain specific ones, 4325 (end), 4329, 4345. In the first state - that of infancy - the particular are present within in potentiality, and the specific within these. But later on they come forth and display themselves in action, thus successively. This is the way in which people who are being regenerated are led by the Lord, for they are endowed with general things having within them those which follow later, which also come forth successively, doing so in an order and sequence beyond description. For every single thing is foreseen by the Lord, even as its nature will be for evermore. For this reason no other general truths are joined to good with one who is being regenerated except those that can have particular truths inserted into them, and specific truths within the particular.
[2] Nevertheless these particular truths, and indeed the specific ones that go with these, are themselves entirely general when considered in relation to even further truths that exist; for specific truths include an incalculable number of individual ones. Although their wisdom in contrast to man's is so great that the things which they know and perceive are indescribable, angels nevertheless confess that, compared with what is above their knowledge, the truths they know are very general, while those which they do not know are limitless. They do not dare to call them infinite since finite and infinite are completely different from each other and cannot be measured one against the other. From this one can also deduce the nature of the Word. Being Divine the Word contains within itself things that are infinite which come from its first source, and as a consequence contains things beyond description such as constitute angelic wisdom; but in its lowest form it contains only such things as those that man is able to grasp.
Genesis 32
1
Jokūbui keliaujant toliau, jį pasitiko Dievo angelai.
2
Jis, išvydęs juos, tarė: “Tai Dievo stovykla!” Ir pavadino tą vietą Mahanaimu.
3
Jokūbas siuntė pirma savęs pasiuntinius pas savo brolį Ezavą į Seyro žemę, Edomo kraštan.
4
Jis įsakė jiems: “Taip kalbėsite mano valdovui Ezavui: ‘Taip sako tavo tarnas Jokūbas: ‘Viešėjau pas Labaną ir ten užtrukau iki šios dienos.
5
Turiu jaučių, asilų, avių, tarnų bei tarnaičių ir siunčiu pranešti savo valdovui, kad surasčiau malonę jo akyse’ ”.
6
Pasiuntiniai, sugrįžę pas Jokūbą, pranešė: “Buvome nuėję pas tavo brolį Ezavą, jis ateina tavęs pasitikti su keturiais šimtais vyrų!”
7
Jokūbas labai išsigando ir susirūpino. Jis padalino žmones, avis, galvijus bei kupranugarius į du būrius
8
ir tarė: “Jei Ezavas užpuls vieną būrį ir jį sumuš, tai bent likęs išsigelbės”.
9
Jokūbas meldėsi: “Mano tėvo Abraomo ir mano tėvo Izaoko Dieve, Viešpatie, kuris man sakei: ‘Grįžk į savo šalį pas savo gimines, ir Aš tau gera darysiu’.
10
Aš nevertas net mažiausios Tavo malonės ir ištikimybės, kurią parodei savo tarnui. Aš tik su lazda perėjau Jordaną, o dabar turiu du būrius.
11
Išgelbėk mane iš mano brolio Ezavo rankos, nes aš jo bijau, kad atėjęs nenužudytų manęs ir motinų su vaikais.
12
Tu juk sakei: ‘Aš tikrai darysiu tau gera ir padauginsiu tavo palikuonis, kad jie bus kaip jūros smiltys ir jų neįmanoma bus suskaičiuoti dėl gausybės’ ”.
13
Jokūbas tą naktį nakvojo toje vietoje.
ytą jis parinko dovanų savo broliui Ezavui iš to, ką turėjo:
14
du šimtus ožkų ir dvidešimt ožių, du šimtus avių ir dvidešimt avinų,
15
trisdešimt kupranugarių su kumeliukais, keturiasdešimt karvių ir dešimt jaučių, dvidešimt asilių ir dešimt asilų.
16
Jis juos atidavė tarnams ir išsiuntė po būrį atskirai, sakydamas: “Eikite pirma manęs, palikdami tarpus tarp bandų!”
17
Jis įsakė pirmajam: “Kai tave sutiks mano brolis Ezavas, klausdamas: ‘Kam tu priklausai? Kur eini? Kam priklauso šita banda?’,
18
tai atsakyk: ‘Tavo tarnui Jokūbui. Tai dovana, siunčiama mano valdovui Ezavui; štai ir jis pats ateina paskui mus’ ”.
19
Jis taip įsakė antrajam, trečiajam ir visiems, kurie ginė bandas: “Kalbėkite šitais žodžiais Ezavui, kai jį sutiksite,
20
ir pridurkite: ‘Tavo tarnas Jokūbas taip pat ateina paskui mus’ ”. Jokūbas galvojo: “Aš jį permaldausiu dovanomis, kurias siunčiu pirma savęs, paskui sutiksiu jį patį. Gal jis mane draugiškai sutiks?”
21
Pasiųstos dovanos išėjo pirma jo, o jis pats tą naktį nakvojo stovykloje.
22
Tą pačią naktį atsikėlęs jis paėmė abi žmonas, abi tarnaites ir vienuolika sūnų ir perbrido Jaboko brastą.
23
Jis perkėlė per upelį juos ir visa, ką turėjo.
24
Jokūbas pasiliko vienas. Ten jis grūmėsi su vienu vyru iki aušros.
25
Matydamas, kad neįstengia jo įveikti, tas vyras smogė Jokūbui į šlaunį ir išnarino Jokūbo šlaunies sąnarį.
26
Tada tas vyras tarė: “Paleisk mane, nes jau aušta!” Jokūbas atsakė: “Nepaleisiu tavęs, jei manęs nepalaiminsi!”
27
Tas klausė: “Kuo tu vardu?” Jis atsakė: “Jokūbas”.
28
Tada jis tarė: “Tu nebebūsi vadinamas Jokūbu, bet Izraeliu, nes tu kovojai su Dievu ir su žmonėmis ir nugalėjai”.
29
Jokūbas klausė: “Pasakyk man savo vardą”. Bet tas atsakė: “Kam gi klausi mano vardo?” Ir jis ten jį palaimino.
30
Jokūbas pavadino tą vietą Penieliu: “Aš regėjau Dievą veidas į veidą ir išlikau gyvas”.
31
Kai jis perėjo Penielį, patekėjo saulė, ir jis šlubavo viena koja.
32
Todėl iki šios dienos Izraelio vaikai nevalgo šlaunies raumenų, nes Jokūbo šlaunis buvo sužeista.
