12
Tada Ezavas tarė: “Dabar keliaukimeaš eisiu tavo priešakyje!”
Arcana Coelestia # 4387
4387. 'And Esau returned on that day on his own way, to Seir' means the state at that time of Divine Natural Good to which the goods of truth had been linked. This is clear from the meaning of 'day' as state, dealt with in 23, 487, 488, 493, 893, 2788, 3462 - hence 'he returned on that day' means the state which it assumed at that point; from the representation of 'Esau' as Divine Natural Good, dealt with above in 4340; from the meaning of 'way' as truth, dealt with in 627, 2333, in this case the good of truth, which is truth in will and action, 4337, 4353; and from the meaning of 'Seir' as the joining of truth to good, dealt with above in 4384. These different meanings when drawn together to give one overall sense show that the words used here mean the state at that time of Divine Natural Good to which the goods of truth had been linked.
[2] It is not at all apparent from the historical sense of these words that such ideas are meant by them. All the same, it is just these ideas that those words hold within them in the spiritual or internal sense. For heaven, which is within man - that is, the angels who reside with him - do not have the slightest interest in details to do with the history of the world. Neither do they know who or what Esau was, who or what Seir was. Nor do they have any thought of the day when Esau returned or of the way to Seir; instead they gather ideas of the spiritual things which correspond to those historical facts, instantly deriving such a spiritual meaning from them. For correspondences work in the following way: They are very much like a person talking in a foreign language to someone else who instantly understands what is meant as if in his own language, the sounds and pronunciation of the words actually used being no hindrance to him. So it is with the internal sense of the Word, which sense is in perfect agreement with the universal language which angels use, that is, with the spiritual speech which is expressive of their thought. Their speech is spiritual because their thought is a product of the light of heaven which shines from the Lord.
Teisėjai 8
1
Efraimai sakė Gedeonui: “Kodėl mums taip padarei? Kodėl, nepasikvietęs mūsų, išėjai prieš midjaniečius?” Ir jie smarkiai ginčijosi su juo.
2
Jis atsakė jiems: “Ar aš ką nuveikiau palyginti su jumis? Argi efraimitų vynuogių likutis nėra didesnis negu Abiezerio visas derlius?
3
Į jūsų rankas Dievas atidavė Midjano kunigaikščius Orebą ir Zeebą. Kuo aš galiu lygintis su jumis?” Jam taip kalbant, atlyžo jų pyktis.
4
Gedeonas, atėjęs prie Jordano su trimis šimtais vyrų, persikėlė per jį. Jie pavargo, besivydami priešą.
5
Jis prašė Sukoto žmonių duonos savo kariams, kurie buvo išvargę, vydami Zebachą ir Calmuną, Midjano karalius.
6
Sukoto vyresnieji paklausė: “Ar Zebachas ir Calmuna jau yra tavo rankose, kad mes duotume duonos tavo kariuomenei?”
7
Gedeonas atsakė: “Kai Viešpats atiduos Zebachą ir Calmuną į mano rankas, aš plaksiu jus dykumų erškėčių dygliais”.
8
Jis traukė iš ten į Penuelį ir ten kalbėjo tą patį. Penuelio žmonių atsakymas buvo toks pat kaip Sukoto.
9
Tada Gedeonas jiems tarė: “Po pergalės grįždamas aš nugriausiu šitą bokštą”.
10
Zebachas ir Calmuna buvo Karkore su savo kariuomene, apie penkiolika tūkstančių vyrų. Tiek buvo likę iš visos rytų kariuomenės. Kritusiųjų buvo apie šimtas dvidešimt tūkstančių ginkluotų karių.
11
Gedeonas žygiavo keliu į rytus nuo Nobacho ir Jogbohos, kur žmonės gyveno palapinėse, ir nelauktai užpuolė midjaniečių stovyklą.
12
Kai Zebachas ir Calmuna pabėgo, Gedeonas vijosi juos ir pagavo abu Midjano karalius, o jų kariuomenėje sukėlė paniką.
13
Jehoašo sūnus Gedeonas grįžo iš mūšio dar saulei nepatekėjus.
14
Jis sugavo jaunuolį iš Sukoto ir jį išklausinėjo. Tas jam surašė Sukoto miesto kunigaikščius ir vyresniuosius, septyniasdešimt septynis vyrus.
15
Atėjęs į Sokotą, Gedeonas tarė: “Štai Zebahas ir Zalmunas, dėl kurių jūs išjuokėte mane, sakydami: ‘Ar Zebahas ir Zalmunas jau tavo rankose, kad prašai duonos savo pavargusiems žmonėms?’ ”
16
Jis Sukoto miesto vyresniuosius nuplakė dykumos erškėčiais ir taip pamokė juos.
17
Penuelio bokštą jis nugriovė ir miesto vyrus išžudė.
18
Po to jis klausė Zebachą ir Calmuną: “Kaip atrodė tie vyrai, kuriuos užmušėte Tabore?” Jie atsakė: “Taip, kaip tu. Jie atrodė kaip karaliaus sūnūs”.
19
Jis tarė: “Tai buvo mano broliai, mano motinos sūnūs. Kaip gyvas Viešpats, jei būtumėte palikę juos gyvus, nenužudyčiau jūsų”.
20
Tuomet jis sakė savo pirmagimiui Jeteriui: “Nužudyk juos!” Bet berniukas neištraukė kardo, nes bijojo, kadangi buvo dar vaikas.
21
Zebachas ir Calmuna tarė: “Tu pats nužudyk mus! Nes koks vyras, tokia ir jo jėga”. Gedeonas nužudė Zebachą ir Calmuną ir pasiėmė jų kupranugarių kaklų papuošalus.
22
Izraelitai prašė Gedeono: “Valdyk mus tu, tavo sūnus ir sūnaus sūnus, nes tu mus išgelbėjai iš Midjano rankų”.
23
Gedeonas atsakė jiems: “Nei aš, nei mano sūnus nevaldys jūsų. Viešpats bus jūsų valdovas.
24
Aš tik noriu paprašyti jūsų atiduoti man iš savo grobio auskarus”. Mat izmaelitai nešiodavo auksinius auskarus.
25
Jie atsakė: “Mielai atiduosime”. Patiesę apsiaustą, jie sumetė ant jo auskarus iš savo grobio.
26
Auksiniai auskarai svėrė tūkstantį septynis šimtus šekelių, be papuošalų, grandinėlių ir purpurinių drabužių, kuriais vilkėjo Midjano karaliai, bei grandinių, kurios buvo ant jų kupranugarių kaklų.
27
Iš to aukso Gedeonas padarė efodą ir jį pastatė savo mieste Ofroje. Visi izraelitai eidavo ten ir garbino jį, todėl jis tapo spąstais Gedeonui ir jo namams.
28
Midjaniečiai buvo nugalėti izraelitų ir daugiau nebekėlė savo galvų. Gedeono dienomis krašte buvo ramu keturiasdešimt metų.
29
Jehoašo sūnus Jerubaalas, sugrįžęs gyveno savo namuose.
30
Gedeonas turėjo septyniasdešimt sūnų, kurie gimė iš jo, nes turėjo daug žmonų.
31
Jo sugulovė, gyvenusi Sicheme, taip pat pagimdė jam sūnų, kurį jis pavadino Abimelechu.
32
Jehoašo sūnus Gedeonas mirė sulaukęs senatvės ir buvo palaidotas savo tėvo Jehoašo kape, abiezerių Ofroje.
33
Gedeonui mirus, izraelitai vėl nuėjo paleistuvauti paskui Baalį ir savo dievu padarė Baal Beritą.
34
Izraelitai neprisiminė Viešpaties, savo Dievo, kuris juos išgelbėjo iš visų aplinkui juos esančių priešų.
35
Jie neparodė malonės Jerubaalio, kitaip Gedeono, giminei, nepaisydami to, kad jis Izraeliui padarė daug gero.
