Apocalypse Revealed # 452
452. And out of their mouths came fire, smoke, and brimstone. This symbolically means that interiorly regarded, their thoughts and discourses contained nothing else, and issuing from them was nothing but a love of self and the world, which is a characteristic trait of the will, a conceit in their own intelligence, which is a characteristic trait of the intellect, and the lusts attendant on evil and falsity, which are a characteristic trait flowing from them both.
Out of their mouths means from their thoughts and discourses. Fire symbolizes a love of self and the world, which is a characteristic trait of the will (nos. 450, 468, 494). Smoke symbolizes a conceit in one's own intelligence, which is a characteristic trait of the intellect, emanating from the love of self and the world like smoke from a fire (no. 422). And brimstone symbolizes the lusts attendant on evil and falsity, which are a characteristic trait flowing from them both.
This is not, however, apparent from these people's discourses in public in the world. But it is clearly apparent to angels in heaven. Consequently we say that their thoughts and discourses, interiorly regarded, are of this character.
Fire symbolizes hellish love, and brimstone the lusts flowing from that love through a conceit in one's own intelligence, in the following places:
I will rain down on him... fire and brimstone. (Ezekiel 38:22)
Upon the wicked (Jehovah) will rain... fire and brimstone... (Psalms 11:6)
...the day of Jehovah's vengeance... Its streams shall be turned into pitch, and its dust into brimstone...; its smoke shall ascend forever. (Isaiah 34:8-10)
On the day that Lot went out of Sodom it rained fire and brimstone... Even so will it be in the day the Son of Man is revealed. (Luke 17:29-30. Cf. Genesis 19:24)
If anyone worships the beast and his image..., he shall be tormented with fire and brimstone... (Revelation 14:9.10)
The beast, the false prophet, and the devil were cast into the lake of fire and brimstone (Revelation 19:20; 20:10; 21:8).
The breath of Jehovah, like a stream of brimstone, shall kindle (the pyre). (Isaiah 30:33)
The whole land is brimstone, salt, and burning; it shall not be sown, nor shall it sprout..., like the overthrow of Sodom and Gomorrah... (Deuteronomy 29:22-23)
Brimstone is scattered on the habitation (of the wicked). (Job 18:15)
Apkalbos 4
1
Kaip grynas auksas patamsėjo, kaip jis pasikeitė! Šventyklos akmenys guli išmėtyti visur gatvėse.
2
Brangūs Siono sūnūs, prilygstantys auksui, dabar laikomi moliniais indais, puodžiaus rankų darbu!
3
Net jūrų pabaisos maitina ir žindo savo vaikus, o mano tautos duktė tapo žiauri lyg strutis dykumoje.
4
Nuo troškulio kūdikių liežuvis prilipo prie gomurio. Vaikai prašo duonos, bet niekas jiems neatlaužia jos.
5
Valgę skanumynus, dabar miršta gatvėse badu; išauginti purpuro drabužiuose, dabar guli dulkėse.
6
Bausmė už mano tautos kaltę yra didesnė už Sodomos bausmę, kuri buvo sunaikinta per akimirką be žmogaus rankos.
7
Jos nazarėnai buvo švaresni už sniegą, baltesni už pieną, jų kūnas rausvesnis už koralus, išvaizda gražesnė už safyrą.
8
Dabar jų veidai juodesni už anglį, jie nebeatpažįstami gatvėje, jų oda prilipusi prie kaulų, sudžiūvusi kaip medis.
9
Laimingesni kritę kovoje negu mirę badu, nes jų kūnas seko pamažu ir, netekę maisto, jie mirė.
10
Gailestingosios moterys virė ir valgė savo pačių vaikus; tai buvo jų maistas mano tautos sunaikinimo metu.
11
Viešpaties rūstybė pasireiškė, Jis išliejo savo įtūžį. Jis įžiebė Sione ugnį, kuri sunaikino jo pamatus.
12
Žemės karaliai ir pasaulio gyventojai netikėjo, kad priešas galėtų įžengti į Jeruzalę.
13
Tas įvyko dėl pranašų nuodėmių ir kunigų kalčių, kurie praliejo teisiųjų kraują miesto viduryje.
14
Jie vaikščiojo gatvėmis lyg akli, taip susitepę nekaltųjų krauju, kad buvo baisu juos paliesti.
15
Apie juos buvo sakoma: “Pasitraukite, jie nešvarūs, nepalieskite jų!” Jie pabėgo ir klajojo aplinkui, bet net pagonys sakė: “Jų neturi būti tarp mūsų!”
16
Pats Viešpats juos išsklaidė ir nekreipė dėmesio į juos; nebuvo pagarbos nei kunigams, nei vyresniesiems.
17
Mes pavargome, belaukdami pagalbos, bet jos nesulaukėme. Laukėme pagalbos iš tautos, kuri negalėjo mums padėti.
18
Mūsų žingsniai buvo sekami, negalėjome net gatvėje pasirodyti. Mūsų galas artėjo, dienos baigėsi.
19
Persekiotojai buvo greitesni už padangių erelius. Jie gaudė mus kalnuose, tykojo dykumose.
20
Viešpaties pateptąjį jie sugavo, o mes tikėjome, kad jo ūksmėje gyvensime tarp tautų.
21
Edomo dukra, gyvenanti Uco krašte, džiaukis ir būk linksma! Ir tave pasieks keršto taurė, tu taip pat būsi nugirdyta ir apsinuoginsi.
22
Siono dukra, tavo bausmė baigta! Jis tavęs nebeištrems. Jis aplankys tavo kaltę, Edomo dukra, ir iškels tavo nuodėmes.
