¹ Darijus nusprendė paskirti karalystėje šimtą dvidešimt vietininkų, kurie būtų paskirstyti po visą karalystę,

² ir tris jų valdovus, tarp kurių buvo Danielius. Vietininkai turėjo jiems atsiskaityti, kad nebūtų padaryta žalos karalystei.

³ Danielius buvo pranašesnis už visus valdovus ir vietininkus, nes nepaprasta dvasia buvo jame. Karalius galvojo paskirti jį visos karalystės valdovu.

⁴ Valdovai ir vietininkai ieškojo priežasties Danielių apkaltinti karalystės reikaluose, bet jie nerado jokios priežasties nė kaltės, nes jis buvo ištikimas. Jokio apsileidimo nė kaltės nebuvo surasta jame.

⁵ Tie vyrai kalbėjo: “Mes nerasime jokios priežasties apkaltinti Danielių, nebent kuo nors iš jo Dievo įstatymo”.

⁶ Valdovai ir vietininkai, susirinkę pas karalių, tarė: “Karaliau Darijau, gyvuok per amžius!

⁷ Visi karalystės vietininkai, valdovai, kunigaikščiai, patarėjai ir valdytojai susitarė prašyti karaliaus išleisti nutarimą ir jį patvirtinti, kad kiekvienas, kuris per trisdešimt dienų prašys ko nors iš bet kokio dievo ar žmogaus, o ne iš tavęs, karaliau, būtų įmestas į liūtų duobę!

⁸ Karaliau, išleisk nutarimą ir pasirašyk jį, kad jis nebūtų pakeistas ar atšauktas pagal medų ir persų įstatymą”.

⁹ Karalius Darijus išleido nutarimą ir pasirašė.

¹⁰ Kai Danielius sužinojo, kad toks nutarimas pasirašytas, parėjo į savo namus. Aukštutiniame kambaryje langai buvo atidengti į Jeruzalės pusę ir tris kartus per dieną jis atsiklaupęs melsdavosi ir dėkodavo savo Dievui, kaip ir anksčiau darydavo.

¹¹ Tada šitie vyrai susirinko ir rado Danielių, besimeldžiantį ir beprašantį savo Dievą.

¹² Atėję pas karalių, jie sakė: “Ar nepaskelbei raštu nutarimo, kad kiekvienas, kuris per trisdešimt dienų ko nors prašys iš bet kokio dievo ar žmogaus, o ne iš tavęs, karaliau, būtų įmestas į liūtų duobę?” Karalius atsakė: “Tas nutarimas yra tvirtas kaip medų ir persų įstatymas, kuris yra neatšaukiamas!”

¹³ Jie atsiliepė ir tarė: “Danielius, vienas iš Judo tremtinių, nepaiso tavęs, karaliau, nė tavo nutarimo, kurį pasirašei. Jis tris kartus per dieną meldžiasi!”

¹⁴ Karaliui jų žodžiai labai nepatiko. Jis nusprendė išgelbėti Danielių ir ligi saulės laidos stengėsi jį išvaduoti.

¹⁵ Tuomet tie vyrai, vėl nuėję pas karalių, tarė jam: “Karaliau, žinok, jog pagal medų ir persų įstatymą kiekvienas sprendimas ir nutarimas, patvirtintas karaliaus, yra nepakeičiamas!”

¹⁶ Tada karalius įsakė atvesti Danielių ir įmesti jį į liūtų duobę. Ir karalius tarė Danieliui: “Tavo Dievas, kuriam nepaliaudamas tarnauji, išgelbės tave!”

¹⁷ Buvo atgabentas akmuo ir užristas ant duobės angos. Karalius jį užantspaudavo savo ir didžiūnų žiedais, kad nuosprendis Danieliui nebūtų pakeistas.

¹⁸ Po to karalius grįžo į savo rūmus ir praleido naktį pasninkaudamas. Jis nepasikvietė muzikantų ir nemiegojo visą naktį.

¹⁹ Auštant karalius atsikėlė ir nuskubėjo prie liūtų duobės.

²⁰ Artėdamas prie duobės, jis šaukė verksmingu balsu: “Danieliau! Gyvojo Dievo tarne! Ar tavo Dievas, kuriam nepaliaudamas tarnauji, galėjo tave išgelbėti iš liūtų?”

²¹ Danielius atsiliepė: “Karaliau, gyvuok per amžius!

²² Mano Dievas atsiuntė angelą, kuris užčiaupė liūtų nasrus, ir jie nesužeidė manęs, nes Jo akivaizdoje buvau nekaltas. Taip pat ir tau, karaliau, nepadariau jokio nusikaltimo”.

²³ Karalius labai apsidžiaugė ir įsakė ištraukti Danielių iš duobės. Danielių ištraukus iš duobės, nebuvo rasta ant jo jokio sužeidimo, nes jis tikėjo savo Dievu.

²⁴ Karalius įsakė atvesti anuos vyrus, kurie įskundė Danielių, ir įmesti į liūtų duobę juos, jų vaikus ir žmonas. Dar nepasiekę duobės dugno, jie buvo liūtų pačiupti ir jų kaulai buvo sutriuškinti.

²⁵ Po to karalius Darijus parašė visų kalbų tautoms ir giminėms, kurios gyveno visoje žemėje: “ amybė tepadaugėja jums!

²⁶ Aš išleidžiu nutarimą, kad visose mano karalystės valdose žmonės gerbtų ir bijotų Danieliaus Dievo, nes Jis yra gyvas Dievas, pasiliekąs per amžius. Jo karalystė nesunaikinama ir valdžia amžina!

²⁷ Jis gelbsti ir išlaisvina, daro ženklus bei stebuklus danguje ir žemėje. Jis išgelbėjo Danielių iš liūtų nasrų!”

²⁸ Danieliui sekėsi Darijaus ir Kyro, perso, karaliavimo metu.

¹ Afterward he brought me to the gate, even the gate that looks toward the east.

² Behold, the glory of the God of Israel came from the way of the east: and his voice was like the sound of many waters; and the earth shined with his glory.

³ It was according to the appearance of the vision which I saw, even according to the vision that I saw when I came to destroy the city; and the visions were like the vision that I saw by the river Chebar; and I fell on my face.

⁴ The glory of Yahweh came into the house by the way of the gate whose prospect is toward the east.

⁵ The Spirit took me up, and brought me into the inner court; and behold, the glory of Yahweh filled the house.

⁶ I heard one speaking to me out of the house; and a man stood by me.

⁷ He said to me, Son of man, [this is] the place of my throne, and the place of the soles of my feet, where I will dwell in the midst of the children of Israel forever. The house of Israel shall no more defile my holy name, neither they, nor their kings, by their prostitution, and by the dead bodies of their kings [in] their high places;

⁸ in their setting of their threshold by my threshold, and their doorpost beside my doorpost, and there was [but] the wall between me and them; and they have defiled my holy name by their abominations which they have committed: therefore I have consumed them in my anger.

⁹ Now let them put away their prostitution, and the dead bodies of their kings, far from me; and I will dwell in the midst of them forever.