¹ Dievas atsiminė Nojų, visus žvėris bei visus gyvulius, kurie buvo su juo arkoje. Jis leido vėjui pūsti, ir vanduo pradėjo slūgti.

² Užsidarė gelmės šaltiniai bei dangaus langai, ir lietus liovėsi.

³ Tada vandenys pamažu seko žemėje. Šimtui penkiasdešimčiai dienų praėjus, vandens ėmė mažėti.

⁴ Septinto mėnesio septynioliktą dieną arka sustojo Ararato kalnuose.

⁵ O vandenys nuolat seko iki dešimtojo mėnesio. Dešimtojo mėnesio pirmąją dieną pasirodė kalnų viršūnės.

⁶ Praėjus keturiasdešimčiai dienų, Nojus atidarė arkos langą, kurį buvo įstatęs,

⁷ ir išleido varną. Tas skraidė šen ir ten, kol vandenys nuseko ant žemės.

⁸ Po to jis išleido balandį, norėdamas sužinoti, ar vandenys jau nusekę žemės paviršiuje.

⁹ Balandis nerado vietos, kur nutūpęs galėtų pailsėti, ir sugrįžo, nes vanduo tebebuvo apsėmęs visą žemės paviršių. Nojus ištiesė ranką ir paėmė jį į arką.

¹⁰ Palaukęs dar septynias dienas, jis vėl išleido iš arkos balandį.

¹¹ Vakare balandis sugrįžo, laikydamas snape šviežiai nuskintą alyvmedžio lapą. Taip Nojus sužinojo, kad vandenys nusekę ant žemės.

¹² Palaukęs dar kitas septynias dienas, jis vėl išleido balandį, kuris daugiau nebesugrįžo.

¹³ Šeši šimtai pirmaisiais metais, pirmojo mėnesio pirmąją dieną vanduo visai nuseko ant žemės. Tada Nojus nuėmė arkos dangtį ir pasižiūrėjo; ir štai žemės paviršius buvo nudžiūvęs.

¹⁴ Antrojo mėnesio dvidešimt septintąją dieną žemė buvo sausa.

¹⁵ Tada Dievas tarė Nojui:

¹⁶ “Išeik iš arkos tu, tavo žmona, sūnūs ir sūnų žmonos.

¹⁷ Visus gyvūnus, kurie su tavimi: paukščius, gyvulius ir roplius, išsivesk, kad jie paplistų žemėje, veistųsi ir daugėtų”.

¹⁸ Ir išėjo Nojus, su juo jo sūnūs, žmona ir sūnų žmonos.

¹⁹ Visi žvėrys, ropliai ir paukščiai, visa, kas kruta žemėje, kiekvienas pagal savo rūšį, išėjo iš arkos.

²⁰ Nojus pastatė Viešpačiui aukurą ir, paėmęs iš visų švarių gyvulių ir paukščių, aukojo deginamąsias aukas.

²¹ Viešpats, užuodęs malonų kvapą, tarė savo širdyje: “Aš daugiau nebeprakeiksiu žemės dėl žmogaus, nes žmogaus širdis palinkusi į pikta nuo pat jo jaunystės, ir daugiau nebeišnaikinsiu viso to, kas gyva, kaip esu padaręs.

²² Kol žemė bus, nenustos sėja ir pjūtis, šaltis ir šiluma, vasara ir žiema, diena ir naktis!”

¹⁶ who fed you in the wilderness with manna, which your fathers didn't know; that he might humble you, and that he might prove you, to do you good at your latter end: