圣经文本

 

Genesis第41章

学习

   

1 Dvejiems metams praėjus, faraonas sapnavo: jis stovėjo prie upės,

2 ir iš jos išlipo septynios karvės, gražios ir riebios, ir jos ganėsi lankoje.

3 O po jų išlipo iš upės kitos septynios karvės, bjaurios ir liesos, ir atėjo prie tų karvių upės pakrantėje.

4 Liesosios karvės surijo anas septynias gražiąsias ir riebiąsias karves. Ir faraonas pabudo.

5 Vėl užmigęs sapnavo antrą kartą: septynios varpos išaugo iš vieno stiebo, pilnos ir gražios.

6 O po jų išdygo septynios tuščios ir rytų vėjo išdžiovintos varpos.

7 Tuščiosios varpos prarijo septynias pilnąsias ir gražiąsias varpas. Faraonas pabudo ir suprato, kad tai sapnas.

8 Tą rytą faraonas buvo neramus. Jis pasikvietė visus Egipto žynius ir išminčius ir papasakojo jiems savo sapnus, bet nebuvo nė vieno, kuris galėtų juos išaiškinti.

9 Tada vyno pilstytojų viršininkas kalbėjo faraonui: “Aš šiandien prisimenu savo nusikaltimus.

10 Faraonas buvo užsirūstinęs ant savo tarnų ir atidavė mane ir vyriausiąjį duonkepį uždaryti į sargybos viršininko kalėjimą.

11 Ir mudu sapnavome sapną tą pačią naktį, ir kiekvieno sapnas turėjo savo reikšmę.

12 Su mumis buvo jaunuolis hebrajas, sargybos viršininko vergas. Mes jam papasakojome savo sapnus, ir jis mums išaiškino mūsų sapnų reikšmę.

13 Kaip jis išaiškino, taip ir įvyko: mane sugrąžino į mano tarnybą, o aną pakorė”.

14 Tada faraonas pasiuntė pakviesti Juozapą, ir jie skubiai jį išleido iš kalėjimo. Jis, nusiskutęs ir pakeitęs drabužius, atėjo pas faraoną.

15 Faraonas tarė Juozapui: “Sapnavau sapną, ir nėra nė vieno, kuris galėtų jį išaiškinti. Aš girdėjau, kad tu gerai aiškini sapnus”.

16 Juozapas atsakė faraonui: “Ne aš, o Dievas duos faraonui palankų aiškinimą”.

17 Faraonas pasakojo Juozapui: “Sapnavau stovįs ant upės kranto.

18 Iš upės išlipo septynios karvės, riebios ir gražios, ir jos ganėsi lankoje.

19 Po jų išlipo kitos septynios karvės, menkos, labai bjaurios ir liesos. Aš nesu matęs tokių bjaurių karvių visoje Egipto šalyje.

20 Liesosios ir bjauriosios karvės surijo anas septynias riebiąsias karves.

21 Tačiau nebuvo žymu, kad jos būtų ką prarijusios; jos tebebuvo liesos kaip pradžioje. Po to aš pabudau.

22 Sapne aš dar regėjau: septynios varpos išaugo iš vieno stiebo, pilnos ir gražios.

23 Po jų išdygo septynios tuščios, plonos ir rytų vėjo išdžiovintos varpos.

24 Plonosios varpos prarijo septynias gražiąsias varpas. Aš tai papasakojau žyniams, bet nė vienas negalėjo išaiškinti”.

25 Juozapas atsakė faraonui: “Faraono sapnai reiškia vieną ir tą patį. Dievas parodė faraonui, ką Jis ketina daryti.

26 Septynios gražiosios karvės yra septyneri metai ir septynios gražiosios varpos yra septyneri metai. Sapnas reiškia vieną ir tą patį.

27 O septynios plonosios ir bjauriosios karvės ir septynios tuščiosios, rytų vėjo išdžiovintos varpos yra septyneri ateinančio bado metai.

28 Todėl aš sakiau faraonui, kad Dievas parodė jam, ką Jis ketina daryti.

29 Ateina septyneri didelio pertekliaus metai visoje Egipto šalyje.

30 Bet po jų seks septyneri bado metai, per kuriuos pasimirš buvusi gausa; badas sunaikins šalį.

31 Buvęs perteklius bus užmirštas šalyje dėl bado, nes jis bus labai baisus.

32 Du kartus pasikartojęs faraono sapnas reiškia, jog tai yra tikrai Dievo nustatyta ir greitai įvyks.

33 Dabar faraonas tegul parenka protingą ir sumanų vyrą ir paskiria jį Egipto šalies valdytoju.

34 Tegul įsako faraonas paskirti prievaizdus visoje šalyje, kurie surinks penktąją Egipto šalies derliaus dalį per septynerius derlingus metus.

35 Visą šitą būsimųjų gerų metų derlių tegul supila į aruodus, esančius faraono valdomuose miestuose, ir tegul saugoja jį maistui.

36 Tas maistas bus atsarga septyneriems bado metams, kurie vargins Egipto šalį, kad kraštas nepražūtų bado metu”.

37 Tas patarimas patiko faraonui ir visiems jo tarnams,

38 ir jis tarė: “Ar rasime tokį vyrą kaip šis, kuriame būtų Dievo Dvasia?”

39 Faraonas kalbėjo Juozapui: “Kadangi Dievas tau visa tai apreiškė, tai nėra nė vieno, kuris būtų toks protingas ir sumanus kaip tu.

40 Tu būsi mano namų valdytoju, ir tavo žodžio klausys visi žmonės. Tik sostu aš būsiu aukščiau tavęs”.

41 Toliau faraonas tarė Juozapui: “Aš tave skiriu visos Egipto šalies valdytoju”.

42 Faraonas numovė nuo savo piršto žiedą ir jį užmovė Juozapui; ir aprengė jį ploniausios drobės drabužiais, ir užkabino jam ant kaklo auksinę grandinę.

43 Ir liepė jį vežti savo antruoju vežimu, ir priešakyje jo šaukti: “Klaupkitės!” Tuo būdu jis tapo visos Egipto šalies valdytoju.

44 Be to, faraonas tarė Juozapui: “Aš faraonas, ir be tavo žinios niekas nepakels nei rankos, nei kojos visoje Egipto šalyje!”

45 Faraonas pavadino Juozapą Cafnat Paneachu ir jam davė žmoną Asenatą, Ono kunigo Potiferos dukterį. Ir Juozapas keliavo po visą Egipto šalį.

46 Juozapas buvo trisdešimties metų amžiaus, kai jis stovėjo faraono, Egipto karaliaus, akivaizdoje ir išėjęs iš faraono apkeliavo visą Egipto žemę.

47 Per septynerius pertekliaus metus šalyje viskas gausiai užderėjo.

48 Jis surinko visą septynerių metų maistą ir sukrovė jį miestų sandėliuose. Aplink kiekvieną miestą esančių laukų derlių jis sukrovė tame mieste.

49 Juozapas pripildė aruodus javų kaip jūros smilčių, tiek daug, kad jų nebuvo įmanoma suskaičiuoti.

50 Prieš užeinant bado metams, Juozapui gimė du sūnūs iš Asenatos, Ono kunigo Potiferos dukters.

51 Juozapas pirmąjį pavadino Manasu: “Dievas leido man pamiršti visą mano vargą ir mano tėvo namus”.

52 Antrąjį jis pavadino Efraimu: “Dievas padarė mane vaisingą mano vargo šalyje”.

53 Pasibaigė septyneri pertekliaus metai Egipto šalyje.

54 Prasidėjo septyneri bado metai, kaip Juozapas buvo sakęs. Badas siautė visose šalyse, tačiau Egipte buvo duonos.

55 Badui prasidėjus visoje Egipto šalyje, žmonės kreipėsi į faraoną, prašydami duonos. Faraonas sakė: “Eikite pas Juozapą! Ką jis jums sakys, darykite”.

56 Badas išsiplėtė visoje žemėje. Juozapas atidarė javų sandėlius ir pardavinėjo javus egiptiečiams, nes kilo baisus badas Egipto šalyje.

57 Iš įvairių kraštų žmonės ėjo į Egiptą pas Juozapą pirkti javų, nes buvo baisus badas visose šalyse.

   

来自斯威登堡的著作

 

Arcana Coelestia#5233

学习本章节

  
/10837  
  

5233. 'And we dreamed a dream in one night' means that which was foreseen in obscurity. This is clear from the meaning of 'a dream' as that which is foreseen, dealt with in 3698, 5091, and from the meaning of 'night' as a state of shade, dealt with in 1712, and so obscurity.

  
/10837  
  

Thanks to the Swedenborg Society for the permission to use this translation.

来自斯威登堡的著作

 

Arcana Coelestia#1712

学习本章节

  
/10837  
  

1712. That 'he divided himself against them by night' means the shade which the apparent goods and truths were in is clear from the meaning of 'night' as a state of shade. It is called a state of shade when a person does not know whether good and truth are apparent or genuine. While a person is limited to apparent good and truth he imagines that these are genuine good and truth. It is the evil and falsity present in apparent good and truth that produce the shade and cause them to be seen as genuine. What else can people who are in ignorance know than that the good they do is their own, and that the truth they think is their own? The same applies to people who ascribe the good deeds they do to themselves and place merit in them, unaware of the fact that in this case those deeds are not good though they appear to be so, and that the proprium and the self-merit they place in them are evils and falsities that cause obscurity and darkness. And the same applies in many other instances.

[2] What evil and falsity are like, and how much evil and falsity lie concealed in such deeds, cannot possibly be seen so clearly in the life of the body as in the next life, where these are presented to view altogether as in broad daylight. But it is different if a person acts out of ignorance that has not been confirmed, for in that case those evils and falsities are easily dispersed. But if people confirm themselves in the notion that they are able to do good and to withstand evil by their own powers, and that thus they merit salvation, such a notion remains attached, and causes the good to be evil, and the truth to be falsity. Yet for all this, order requires that a person should do good as though from himself, and ought not therefore to stay his hand and think to himself, 'If I am unable to do anything good at all from myself I must wait for immediate influx' and so remain inactive. This is also contrary to order. Man ought to do good as though from himself; but when he stops to reflect on the good he is doing or has done, let him think, acknowledge, and believe that the Lord present with him has accomplished it.

[3] If by thinking as described he gives up acting as of himself he is not a subject into whom the Lord can operate. The Lord cannot flow into anyone who deprives himself of everything into which power has to be introduced. He is like someone who is not willing to learn anything except through a revelation made to him; or like someone who is not willing to teach anything unless the words are put into his mouth; or like someone who is unwilling to attempt anything unless he is directed as one without a will. But if this were done he would be more indignant still at being like an inanimate object. In fact however that which is animated by the Lord in a person is the very thing which makes it seem as though it were from himself. That man does not live from himself is an eternal truth; yet if he did not appear to do so he could not possibly live at all.

  
/10837  
  

Thanks to the Swedenborg Society for the permission to use this translation.