圣经文本

 

Išėjimas第34章

学习

   

1 Viešpats tarė Mozei: “Išsikirsk dvi akmenines plokštes. Aš jose įrašysiu žodžius, kurie buvo sudaužytose plokštėse.

2 ytą būk pasiruošęs, užlipk į Sinajaus kalną ir atsistok mano akivaizdoje.

3 Nė vienas su tavimi tegul neateina ir nė vienas tenepasirodo visame kalne. Taip pat galvijai ir avys tenesigano prie kalno”.

4 Jis iškirto iš akmens dvi plokštes, kokios buvo pirmosios; atsikėlęs anksti rytą, užlipo į Sinajaus kalną, kaip Viešpats buvo įsakęs, nešdamas rankose plokštes.

5 Viešpats nužengė debesyje ir atsistojo šalia jo, ir paskelbė Viešpaties vardą.

6 Viešpats praėjo pro jį ir paskelbė: “Viešpats, Viešpats Dievas, gailestingas ir maloningas, kantrus ir kupinas gerumo bei tiesos,

7 parodantis gailestingumą tūkstančiams, atleidžiantis nusikaltimus, neteisybes ir nuodėmes, tačiau nepaliekantis kalto nenubausto, bet baudžiantis už tėvų nusikaltimus vaikus ir vaikaičius iki trečios ir ketvirtos kartos”.

8 Mozė skubiai nusilenkė iki žemės ir pagarbino Viešpatį.

9 Ir jis sakė: “Jei radau malonę Tavo akyse, Viešpatie, maldauju Tave, eik kartu su mumis, nes tauta yra kietasprandė; atleisk mūsų neteisybes ir nuodėmes, padaryk mus savo nuosavybe!”

10 Viešpats atsakė: “Štai darau sandorą ir visos tavo tautos akyse darysiu stebuklus, kokių niekas nedarė žemėje ir jokiose tautose. Šita tauta matys Viešpaties darbą, nes Aš su tavimi darysiu baisių dalykų.

11 Įsidėmėk, ką šiandien tau įsakau. Aš išvarysiu tavo akivaizdoje amoritus, kanaaniečius, hetitus, perizus, hivus ir jebusiečius.

12 Saugokis ir nedaryk sandoros su tų kraštų gyventojais, kad jie netaptų spąstais tarp jūsų:

13 sugriauk jų aukurus, sutrupink atvaizdus ir iškirsk giraites.

14 Negarbink svetimų dievų, nes Viešpats yra pavydus Dievas.

15 Nedaryk sandoros su anų kraštų žmonėmis, kad kas nors iš jų garbinęs stabus nepasikviestų tavęs jų aukų valgyti.

16 Neimk savo sūnums žmonų iš jų dukterų, kad jos, garbindamos stabus, neįtrauktų ir tavo sūnų garbinti jų dievų.

17 Nepasigamink nulietų dievų.

18 Švęsk Neraugintos duonos šventę. Septynias dienas valgyk neraugintą duoną Abibo mėnesį, kaip įsakiau, nes Abibo mėnesį išėjai iš Egipto.

19 Visų gyvulių pirmagimiai yra mano­patinėliai jautukai ir ėriukai.

20 Asilo pirmagimį išpirksi avinu, o jei jo neišpirksi, nusuk jam sprandą. Pirmagimius savo sūnus išpirk ir nepasirodyk mano akivaizdoje tuščiomis rankomis.

21 Šešias dienas dirbk, septintą dieną ilsėkis, net sėjos ir pjūties metu.

22 Švęsk Savaičių šventę, tai yra pirmųjų kviečių derliaus šventę, taip pat Derliaus nuėmimo šventę, metams baigiantis.

23 Tris kartus per metus visi tavo vyrai privalo pasirodyti Viešpaties, Izraelio Dievo, akivaizdoje.

24 Aš išvarysiu tautas prieš tave ir išplėsiu tavo krašto ribas; niekas nepuls tavo žemių, tau išėjus pasirodyti tris kartus per metus Viešpaties, tavo Dievo, akivaizdoje.

25 Neaukok mano aukos kraujo kartu su raugu; nieko nepalik iki ryto iš Paschos aukos.

26 Savo lauko pirmuosius vaisius atgabenk į Viešpaties Dievo namus. Nevirk ožiuko jo motinos piene”.

27 Viešpats tarė Mozei: “Užrašyk žodžius, kuriais padariau sandorą su tavimi ir Izraeliu”.

28 Jis buvo ant kalno su Viešpačiu keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, nevalgė duonos ir negėrė vandens. Ir Jis įrašė plokštėse sandoros žodžius, dešimt įsakymų.

29 Nužengdamas nuo Sinajaus kalno, Mozė nešėsi dvi liudijimo plokštes ir nežinojo, kad jo veidas po pašnekesio su Viešpačiu spindėjo.

30 Aaronas ir izraelitai, matydami spindintį Mozės veidą, bijojo prie jo priartėti.

31 Tik jam pašaukus, Aaronas ir visi vyresnieji susirinko pas jį. Mozė kalbėjo su jais.

32 Po to susirinko ir visi izraelitai. Jis jiems perdavė viską, ką Viešpats jam kalbėjo Sinajaus kalne.

33 Baigęs kalbėti, jis užsidėjo ant veido gaubtuvą.

34 Įėjęs pas Viešpatį ir su Juo kalbėdamas, Mozė gaubtuvą nusiimdavo. Išėjęs perduodavo izraelitams viską, kas jam buvo įsakyta.

35 Izraelio vaikai matė Mozės veidą, kad jis spindėjo, ir Mozė užsidėdavo gaubtuvą, iki eidavo kalbėti su Juo.

   

来自斯威登堡的著作

 

Arcana Coelestia#10602

学习本章节

  
/10837  
  

10602. 'And Jehovah said to Moses' means the conclusion regarding the Israelite nation. This is clear from the meaning of 'saying', when Jehovah talks to Moses, as an answer, or in this instance a conclusion; for 'said' includes the words that come after it, because they are what He actually said or what are being declared here. Here therefore 'said' means the conclusion regarding the Israelite nation that has been the subject in the two previous chapters. That conclusion was that a Church would indeed be established among them, and that the Word would be written among them, but that their interest would lie in external things and not in what was internal. People's interest lies in external things and not in what is internal when they venerate outward things but do not acknowledge the Lord or love God for His sake, only for their own sakes, which is a love of self and not of God. Indeed it is a turning away from God, not a turning towards Him. But since they were able to practise outward holiness for their own sakes, and that holiness could be wondrously converted by the spirits residing with them into an outward holiness for God's sake; and since this in turn could be received from those spirits by angels and so be raised to an inner holiness, that nation was accepted. On this matter, see 10500, 10570. This is the conclusion which the present chapter contains, thus which is meant by 'Jehovah said to Moses'.

  
/10837  
  

Thanks to the Swedenborg Society for the permission to use this translation.