¹ Viešpats kalbėjo pranašui Jeremijui apie Babiloną ir chaldėjų kraštą:

² “Paskelbkite tautoms, iškelkite vėliavas, neslėpkite, kad Babilonas paimtas, Belis nebegarbinamas, Merodachas sunaikintas! Jų stabai išniekinti, atvaizdai sudaužyti.

³ Iš šiaurės prieš jį ateina tauta. Ji pavers kraštą dykyne; žmonės ir gyvuliai jame nebegyvens, pabėgs iš jo.

⁴ Tuomet sugrįš Izraelio ir Judo vaikai,­sako Viešpats.­Jie eis verkdami ir ieškos Viešpaties, savo Dievo.

⁵ Jie klaus kelio į Sioną ir keliaus, sakydami: ‘Eikime, glauskimės prie Viešpaties amžina sandora, kuri nebus užmiršta!’

⁶ Mano tauta tapo paklydusia banda. Ganytojai ją suvedžiojo ir paklaidino kalnuose. Jie ėjo per kalnus bei kalvas ir užmiršo savo poilsio vietą.

⁷ Kas juos sutiko, rijo juos. Jų priešai sakė: ‘Mes tuo nenusikaltome. Izraelitai nusikalto Viešpačiui, teisingumo buveinei, ir Viešpačiui, savo tėvų vilčiai’.

⁸ Skubėkite iš Babilono, traukitės iš chaldėjų krašto! Būkite kaip ožiai bandos priekyje.

⁹ Aš sukelsiu prieš Babiloną daug galingų tautų ir atvesiu jas iš šiaurės. Jos išsirikiuos ir nugalės jį. Visos jų strėlės įgudusio kario rankose, jos pasiekia tikslą.

¹⁰ Chaldėja taps grobiu, jos priešai prisiplėš turto užtektinai,­sako Viešpats,­

¹¹ nes jūs džiaugėtės ir didžiavotės, mano paveldo grobėjai, šokinėjote kaip veršiai ant žolės ir baubėte kaip jaučiai.

¹² Jūsų motina bus išniekinta ir sugėdinta. Ji bus paskutinė tarp tautų, virs dykyne, sausa žeme, dykuma.

¹³ Dėl Viešpaties rūstybės ji bus negyvenama. Kiekvienas, praeinantis pro Babiloną, stebėsis ir švilps dėl jo nelaimės.

¹⁴ Išsirikiuokite prieš Babiloną, įtempkite lankus prieš jį, šaukite, negailėkite strėlių, nes jis nusikalto Viešpačiui.

¹⁵ Skelbkite visur, kad jis paimtas. Jo apsaugos pylimas krito, sienos nugriautos. Tai Viešpaties kerštas jam už jo darbus.

¹⁶ Išnaikinkite Babilone sėjėją ir pjovėją. Karui siaučiant, kiekvienas bėgs į savo kraštą, pas savo tautą.

¹⁷ Izraelis yra kaip išsklaidytos avys, kurias išvaikė liūtai. Pirmasis jį rijo Asirijos karalius, o po to Nebukadnecaras, Babilono karalius, sutraiškė jo kaulus”.

¹⁸ Todėl taip sako kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas: “Aš nubausiu Babilono karalių ir jo kraštą, kaip nubaudžiau Asirijos karalių.

¹⁹ Izraelį Aš parvesiu atgal į savo kraštą. Jis ganysis Karmelyje ir Bašane, pasisotins Efraimo kalnyne bei Gileade.

²⁰ Tuo metu ieškos Izraelio kaltės ir Judo nuodėmės, bet jų neras, nes Aš atleisiu jiems ir jų nesunaikinsiu,­sako kareivijų Viešpats.­

²¹ Žygiuok prieš Merataimų ir Pekodo kraštų gyventojus! Žudyk ir naikink,­sako Viešpats,­daryk taip, kaip tau įsakiau!

²² Krašte girdėti šauksmai kovos ir didelio sunaikinimo.

²³ Visos žemės kūjis pats sudaužytas ir sutrupėjęs. Babilonas tapo dykyne tarp tautų.

²⁴ Babilone, Aš stačiau tau spąstus ir sugavau tave. Tu to nepastebėjai, bet buvai surastas ir sugautas, nes kovojai prieš Viešpatį.

²⁵ Viešpats atidarė savo ginklų sandėlį ir ištraukė savo rūstybės ginklus, nes tai yra Viešpaties, kareivijų Dievo, darbas chaldėjų krašte.

²⁶ Pakilkite prieš jį, visi kraštai, atidarykite jo grūdų sandėlius, supilkite viską į krūvas ir sunaikinkite­tenelieka nieko.

²⁷ Išžudykite jo veršius, teeina jie į skerdyklą. Vargas jiems! Atėjo jų aplankymo diena.

²⁸ Štai pabėgėliai iš Babilono krašto! Jie praneša Sione apie Viešpaties kerštą, apie mūsų Dievo kerštą dėl Jo šventyklos.

²⁹ Surinkite šaulius prieš Babiloną. Apsupkite jį taip, kad nė vienas neištrūktų! Atmokėkite jam pagal jo darbus; ką jis darė, jam darykite, nes jis didžiavosi prieš mane, Izraelio Šventąjį.

³⁰ Jo jaunuoliai kris aikštėse ir visi jo kariai bus sunaikinti tą dieną,­sako Viešpats.­

³¹ Aš esu prieš tave, tu išdidusis! Atėjo tavo aplankymo metas.

³² Išdidusis suklups ir kris, nė vienas jo nepakels. Aš įžiebsiu jo miestuose ugnį, kuri suris viską aplinkui”.

³³ Kareivijų Viešpats sako: “Prispausti yra Izraelio ir Judo vaikai. Tie, kurie juos išvedė į nelaisvę, laiko juos ir nė nemano jų paleisti.

³⁴ Jų Atpirkėjas yra stiprus, kareivijų Viešpats yra Jo vardas. Jis rūpinsis jų byla ir suteiks kraštui ramybę, bet privers drebėti Babilono gyventojus.

³⁵ Kardas chaldėjams, Babilono gyventojams, jo kunigaikščiams ir išminčiams!

³⁶ Kardas jo žyniams, kurie taps kvaili, ir kariams, kad išsigąstų.

³⁷ Kardas žirgams, kovos vežimams ir samdytiems kariams, kurie taps kaip moterys. Kardas jo turtams, kurie taps grobiu!

³⁸ Sausra išdžiovins jo vandenis. Tai drožtų atvaizdų kraštas, per savo stabus jie sukvailėjo.

³⁹ Todėl ten gyvens laukiniai žvėrys, šakalai ir stručiai; Babilonas niekados nebus apgyvendintas nė atstatytas.

⁴⁰ Kaip Dievas sunaikino Sodomą, Gomorą ir jų aplinkinius miestus, taip ir Babilonas bus sunaikintas, niekas jame negyvens.

⁴¹ Galinga tauta ateina iš šiaurės ir daug karalių iš žemės pakraščių.

⁴² Jie ginkluoti lankais ir ietimis, žiaurūs bei negailestingi. Jie atūžia kaip jūra, joja ant žirgų, pasirengę kovai prieš tave, Babilono dukra!

⁴³ Babilono karalius, išgirdęs apie juos, nuleido rankas; jį apėmė baimė ir skausmai tarsi gimdyvę.

⁴⁴ Kaip liūtas iš Jordano tankynės jis pakyla ir ateina prieš stipriųjų buveines, bet Aš jį nuvysiu ir paskirsiu tą, kurį išsirinksiu. Kas yra man lygus ir kas gali man pasipriešinti? Koks valdovas galėtų man prieštarauti?

⁴⁵ Šai Viešpaties nutarimas Babilonui ir sprendimas chaldėjų kraštui. Iš tiesų net menkiausi iš bandos juos ištrems ir jų buveinės liks apleistos.

⁴⁶ Babilono paėmimo triukšmas sudrebins žemę, ir jų šauksmą išgirs visos tautos”.

¹ Give ear, O my people, to my law: incline your ears to the words of my mouth.

² I will open my mouth in a parable: I will utter dark sayings of old:

³ Which we have heard and known, and our fathers have told us.

⁴ We will not hide them from their children, shewing to the generation to come the praises of the LORD, and his strength, and his wonderful works that he hath done.

⁵ For he established a testimony in Jacob, and appointed a law in Israel, which he commanded our fathers, that they should make them known to their children:

⁶ That the generation to come might know them, even the children which should be born; who should arise and declare them to their children:

⁷ That they might set their hope in God, and not forget the works of God, but keep his commandments:

⁸ And might not be as their fathers, a stubborn and rebellious generation; a generation that set not their heart aright, and whose spirit was not stedfast with God.

⁹ The children of Ephraim, being armed, and carrying bows, turned back in the day of battle.

¹⁰ They kept not the covenant of God, and refused to walk in his law;

¹¹ And forgat his works, and his wonders that he had shewed them.

¹² Marvellous things did he in the sight of their fathers, in the land of Egypt, in the field of Zoan.

¹³ He divided the sea, and caused them to pass through; and he made the waters to stand as an heap.

¹⁴ In the daytime also he led them with a cloud, and all the night with a light of fire.

¹⁵ He clave the rocks in the wilderness, and gave them drink as out of the great depths.

¹⁶ He brought streams also out of the rock, and caused waters to run down like rivers.

¹⁷ And they sinned yet more against him by provoking the most High in the wilderness.

¹⁸ And they tempted God in their heart by asking meat for their lust.

¹⁹ Yea, they spake against God; they said, Can God furnish a table in the wilderness?

²⁰ Behold, he smote the rock, that the waters gushed out, and the streams overflowed; can he give bread also? can he provide flesh for his people?

²¹ Therefore the LORD heard this, and was wroth: so a fire was kindled against Jacob, and anger also came up against Israel;

²² Because they believed not in God, and trusted not in his salvation:

²³ Though he had commanded the clouds from above, and opened the doors of heaven,

²⁴ And had rained down manna upon them to eat, and had given them of the corn of heaven.

²⁵ Man did eat angels' food: he sent them meat to the full.

²⁶ He caused an east wind to blow in the heaven: and by his power he brought in the south wind.

²⁷ He rained flesh also upon them as dust, and feathered fowls like as the sand of the sea:

²⁸ And he let it fall in the midst of their camp, round about their habitations.

²⁹ So they did eat, and were well filled: for he gave them their own desire;

³⁰ They were not estranged from their lust. But while their meat was yet in their mouths,

³¹ The wrath of God came upon them, and slew the fattest of them, and smote down the chosen men of Israel.

³² For all this they sinned still, and believed not for his wondrous works.

³³ Therefore their days did he consume in vanity, and their years in trouble.

³⁴ When he slew them, then they sought him: and they returned and inquired early after God.

³⁵ And they remembered that God was their rock, and the high God their redeemer.

³⁶ Nevertheless they did flatter him with their mouth, and they lied unto him with their tongues.

³⁷ For their heart was not right with him, neither were they stedfast in his covenant.

³⁸ But he, being full of compassion, forgave their iniquity, and destroyed them not: yea, many a time turned he his anger away, and did not stir up all his wrath.

³⁹ For he remembered that they were but flesh; a wind that passeth away, and cometh not again.

⁴⁰ How oft did they provoke him in the wilderness, and grieve him in the desert!

⁴¹ Yea, they turned back and tempted God, and limited the Holy One of Israel.

⁴² They remembered not his hand, nor the day when he delivered them from the enemy.

⁴³ How he had wrought his signs in Egypt, and his wonders in the field of Zoan:

⁴⁴ And had turned their rivers into blood; and their floods, that they could not drink.

⁴⁵ He sent divers sorts of flies among them, which devoured them; and frogs, which destroyed them.

⁴⁶ He gave also their increase unto the caterpiller, and their labour unto the locust.

⁴⁷ He destroyed their vines with hail, and their sycomore trees with frost.

⁴⁸ He gave up their cattle also to the hail, and their flocks to hot thunderbolts.

⁴⁹ He cast upon them the fierceness of his anger, wrath, and indignation, and trouble, by sending evil angels among them.

⁵⁰ He made a way to his anger; he spared not their soul from death, but gave their life over to the pestilence;

⁵¹ And smote all the firstborn in Egypt; the chief of their strength in the tabernacles of Ham:

⁵² But made his own people to go forth like sheep, and guided them in the wilderness like a flock.

⁵³ And he led them on safely, so that they feared not: but the sea overwhelmed their enemies.

⁵⁴ And he brought them to the border of his sanctuary, even to this mountain, which his right hand had purchased.

⁵⁵ He cast out the heathen also before them, and divided them an inheritance by line, and made the tribes of Israel to dwell in their tents.

⁵⁶ Yet they tempted and provoked the most high God, and kept not his testimonies:

⁵⁷ But turned back, and dealt unfaithfully like their fathers: they were turned aside like a deceitful bow.

⁵⁸ For they provoked him to anger with their high places, and moved him to jealousy with their graven images.

⁵⁹ When God heard this, he was wroth, and greatly abhorred Israel:

⁶⁰ So that he forsook the tabernacle of Shiloh, the tent which he placed among men;

⁶¹ And delivered his strength into captivity, and his glory into the enemy's hand.

⁶² He gave his people over also unto the sword; and was wroth with his inheritance.

⁶³ The fire consumed their young men; and their maidens were not given to marriage.

⁶⁴ Their priests fell by the sword; and their widows made no lamentation.

⁶⁵ Then the Lord awaked as one out of sleep, and like a mighty man that shouteth by reason of wine.

⁶⁶ And he smote his enemies in the hinder parts: he put them to a perpetual reproach.

⁶⁷ Moreover he refused the tabernacle of Joseph, and chose not the tribe of Ephraim:

⁶⁸ But chose the tribe of Judah, the mount Zion which he loved.

⁶⁹ And he built his sanctuary like high palaces, like the earth which he hath established for ever.

⁷⁰ He chose David also his servant, and took him from the sheepfolds:

⁷¹ From following the ewes great with young he brought him to feed Jacob his people, and Israel his inheritance.

⁷² So he fed them according to the integrity of his heart; and guided them by the skilfulness of his hands.